Taigi, Valstybės biudžetas – tai kreditas JAV doleriais. Lietuva mirus

2012 metais iš viso numatoma pasiskolinti apie 10,3 mlrd. litų. Didžiąją dalį šios sumos (apie 6,1 mlrd. litų) sudarys lėšos, skirtos skolos grąžinimui.

Viešųjų finansų deficito (skirtumo tarp pajamų ir išlaidų) finansavimui reikės pasiskolinti apie 3,3 mlrd. litų. Apie 2,7 mlrd. litų šios sumos (įvertinant ir valstybės įsipareigojimus mokėti nesumažintas pensijas) tenka SODROS, apie 600 mln. litų – valstybės biudžeto deficitui finansuoti.

(finmin.lt) Finansų ministerijos šaltinis

Valdininkas – Lietuvos ekonomikos variklis

Žudyti valdininkus? Gal juokaujat? Valdininkų holokaustas būtų pragaištingas visai šaliai. Jų, biudžetininkų, išlaikomų iš mokesčių mokėtojų pinigų, yra tiek daug, kad jų praradimas būtų katastrofa visai valstybei, ekonomikai, kultūrai, socialinei apsaugai ir visoms kitoms sferoms.

Kodėl? Paradoksas, bet jiems, nieko nesukuriantiems ir nedirbantiems absoliučiai jokio naudingo valstybės ekonomikai darbo bei visumoje išlaikomiems iš runkelių sunešto biudžeto, išmokamų atlyginimų suma yra tokia milžiniška ir svari finansų dalis, kad tik jie su savo algomis ir palaiko leisgyvę Lietuvėlės egzistenciją.

Klausimas – kaip taip gali būti, kaip čia išeina? O gi taip stebuklingai ir išeina. Kada eilinis mokesčių mokėtojas runkelis varguolis tegauna minimumą į rankas ir nieko sau negali leisti, nei geresnio rūbo, nei bato, perka tik pigiausią ir nukainotą maistą, o knygų ar muzikos įrašų gali tikėtis tik kitame gyvenime, valdininkas gi, tuo tarpu, gaudamas ženkliai didesnį atlygį, gali sau leisti kardinaliai priešingus dalykus.

Argi nesmagu matyti valdininkus ir valdininkes, pasipilančius iš ministerijų, departamentų ir begalės kitų „žinybų“ vidurdieniais, skubančius gardžiai papietauti (nepaisant to, kad jau nuo 8 val. ryto kabinetuose buvo geriama kava, valgomi saldainiai ar kokie nors kvapūs vyniotiniai)? Smagu.

Valdininkas gali užsukti ir į, pvz., muzikos įrašų parduotuvę (nors „Bomba“ praktiškai klinikinės mirties būklėje, bet viena parduotuvė Vilniuje vis dar veikia) įsigyti patinkančio cd (bet tai ir nebūtina, jis gali užsisakyti prekes internetu iš Vakarų Europos – tiek cd, tiek dvd), valdininkė gali užsukti į knygyną pavartyti įdomių ir brangių knygų, ir – ar patikėsit – jų nusipirkti! Valdininkams kainos nesikandžioja, jų piniginės, jei ir nebūtinai išsipūtusios, bet patikimai pripildytos.

Valdininkas gali pakeliauti, ne tik į Nidą – lietuviškasis prestižas, mūsų baltiškoji nerija, bet ar kultūringi, išsilavinę valdininkai ten pageidauja matyti lietuvius, nesvarbu, kad tie kiti lietuviai ne runkeliai, bet tiesiog kažkokia tarpinė grandis tarp vergų runkelių ir valdovų valdininkų? Ne, – ir palėkti į dar neištirtus kraštus. Valdininkų vaikai gali lankyti būrelius, gali mokyklų valgyklose be jokių problemų nusipirkti skanią šviežią bandelę (ir jiems nė motais, kad kiti vaikai patiria stresą, neturėdami galimybių įsigyti tos bandelės), jiems nereikia su juodu markeriu spalvinti savo žieminių batų priekinių nosių išplyšimų, kad jų taip aiškiai nesimatytų…

Taigi, ką Lietuva darytų be savo valdininkų (įskaitant ir teisėjus, ir visus kitus)? Kur augtų, formuotųsi tikrasis elitas? Sukūrę (tiksliau, pačiam susikūrus, išsiplėtus, prisidauginus) šį sluoksnį, mes turime galimybę išsaugoti bent kažkokią kultūrą, etiką, moralę. Valdininkas, būdamas aukštesnio dvasinio ir kultūrinio lygmens, ir savo vaikus taip išauklės, dėka tų didesnių algų pinigų, taip iš kartos į kartą mes neprarasime savo inteligentijos, kilnių, skaitančių, keliaujančių, turinčių skonį aprangai žmonių, kurie tikrai niekada nenusiris iki tokio lygio, kad naudotis prišnerkštu ir purvinu viešuoju transportu. Kažkas turi pasiaukoti ir nukentėti – t.y. runkeliai. Jiems vis tiek bus atlyginta…po mirties, o dėl valstybės turi stengtis visi.

(EscuderoCautivo)