Kaip galima perskaityti užšifruotus teksus

Kaip galima perskaityti užšifruotus teksus

Iš tiesų hieroglifai nedaug tesiskiria nuo rašmenų, kuriais dabar rašoma kasdieniniame gyvenime. Kinui papildomai neišmokusiam mūsų abėcėlės, šie rašymai irgi atrodytų tarsi paslaptingas rašmenų rinkinys. Tik nuo susitarimo priklauso, kaip turi atrodyti rašmenys, todėl tekstus gali perskaityti tik šiuos ženklus pažįstantys žmonės. Šifruotas tekstas užrašomas specialiais ženklais(šifru), kuriuos reikia skaityti (iššifruoti) naudojant specialų raktą(kodą).

NB: Nematomas rašalas. Slaptus raštus galima užrašyti nematomu raštu. Tai daroma labai paprastai. Tau reikės citrinų sulčių, į kurias galėtum pamirkyti seno(žinomo, tuščio) rašalinio parkerio plunksną. Žinutę užrašyk ant popieriaus lapo. Ji bus nematoma (žinutė). Laiško gavėjas tariamai tuščią lapelį turi pašildyti fenu(karštu oru), ir jame tarsi mostelėjus burininko lazdele atsiras tekstas. Šią gudrybę naudoja trys muškietininkai, kai jiems prireikdavo senovės Prancūzijoje perduoti slaptas žinias. Žinoma, anuomet jie neturėjo feno, todėl laiškelį pašildydavo žvakės liepsna.

Kaip atsirado raštas

Kaip atsirado raštas

Pirmuosius rašmenis daugiau kaip prieš 5000 metų sugalvojo egiptiečiai. Jų dvasininkams reikėjo atlikti daugybę užduočių ir įsidėmėti daugybę dalykų : kiek akmenų reikės naujų piramidžių statybai, kiek prireiks darbininkų, kiek sukaupta grūdų atsargų ir t.t Išlaikyti galvoje šitiek informacijos buvo per sudėtinga. Tada dvasininkai sumąstė šlapiame molyje įrėžti ženklus. Jie susitarė dėl kiekvieno ženklo reikšmės, todėl pakako mesti žvilgsnį į molio lentelę, kad sužinotum įvairius dalykus, pavyzdžiui, kiek grūdų yra maisto sandėlyje.

Pirmieji rašmenys buvo supaprastinti paveikslėliai, reiškiantys atskirus žodžius. Vėliau iš jų išsivystė dantiraštis, kurio ženklai reiškė atskirus skiemenis. Mūsų vartojamas raidynas išsivystė iš senovės graikų rašmenų. Būtent jie sugalvojo raidėmis atskirus garsus ir sudarė abėcėlę.

Kodėl yra arabiški ir romėniški skaičiai

Kodėl yra arabiški ir romėniški skaičiai

Skirtingose pasaulio vietose gyvenantys žmonės jau tūkstančius metų kalba skirtingomis kalbomis. Dėl to jie sukūrė skirtingas rašto ir skaičiavimo sistemas. Mes dažniausiai naudojame dešimt arabiškų skaičių ( 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10). Iš tiesų juos išrado indai, o arabai tik atvežė į Europą. Iki viduramžių Europoje buvo vartojami romėniški skaičiai. Šiais laikais juos galima pamatyti ant daugybės senų statinių. Vartojant šiuos skaičius reikia šiek tiek pasaukti galvą ir paskaičiuoti: I=1 , II = 2, III=3, IV=4, V=5, VI=6, VII=7, VIII=8 , IX=9, X=10, L=50, C=100, D=500, M=1000. Naudojantis šiais ženklais galima sudaryti visus skaičius. Nė vienas ženklas paeiliui nesikartoja daugiau kaip tris kartus ( pavyzdys: III=3, IV=4). Atlikti aritmetinius veiksmus su skaičiais, užrašytais pagal romėnų sistemą, nėra taip paprasta. Tuo įsitikinsite pažiūrėję į šį pavyzdį: XXXVIII-VIII=XXX (38 – 8 = 30).

Kas išrado kalendorių

Kas išrado kalendorių

Kalendorius turėjo daugelis senųjų kultūrų. Ištisus šimtmečius buvo naudojamas Julijaus kalendorius, kurį sudarė Julijus Cezaris . Deja, jis buvo netikslus. Popiežius Grigalijus XIII ėmė iš naujo gilintis į laiko skaičiavimą ir 1582  metais įvėdė naują kalendorių. Jis atsižvelgė į faktą, kad Žemė aplink Saulę apsisuka ne lygiai per 365 dienas, o per 365 dienas, 5 valandas, 48 minutes ir 46 sekundes. Nors paklaida atrodo nedidelė, dėl jos kalendoriuje ilgainiui atsiranda netikslumų. Norėdamas išvengti nukrypimo, Grigalius įvedė keliamuosius metus. Nuo tada kas ketvirtus metus vasario mėnuo turi ne 28 ,  o 29 dienas. Dauguma europiečių ir kitų pasaulio tautų šiais laikais gyvena pagal Grigaliaus kalendorių.

Kodėl vienus laikrodžius reikia prisukti, o kitų ne

Kodėl vienus laikrodžius reikia prisukti, o kitų ne

Šiais laikais beveik neliko žmonių, galinčių apsieiti be laikrodžio. Be šio prietaiso mes nežinotume, kiek yra valandų. Nesvarbu, ar laikrodis prisukamas, ar ne, jis dažniausiai sudarytas iš keturių pagrindinių dalių: švytuoklės(ji skaičiuoja laiką), energijos šaltinio, jungties tarp švytuoklės ir energijos šaltinio bei ciferblato.

Energija gali būti tiekiama iš įvairių šaltinių. Mechaninio laikrodžio ratuką reikia reguliariai prisukti. Sukant įtempiama spuruoklė, todėl galima sakyti, kad laikrodis pakraunamas energija. Labai lėtai ir tolygiai atiduodama spyruoklės energija suka rodykles. Energijos atsargoms išsekus laikrodį reikia prisukti iš naujo. Pamiršus tai padaryti jis sustoja. Yra daugybė technologijų, kurias taikant gaminami neprisukami laikrodžiai. Kai kurie jų naudoja baterijų energiją (kvarciniai), kiti automatiškai pasikrauna nuo rankos judesių(automatiniai).

NB: Kokių rūšių būna laikrodžiai. Seniai žmonės laiką matuodavo pagal vandens tekėjimo (vandens laikrodis) arba smėlio byrėjimo(smėlio laikrodis) iš vieno indo į kitą trukmę. Naudojantis saulės laikrodžiu paros laiką galima nustatyti pagal strypo šešėlio kritimo kryptį. Šiais laikais naudojami laikrodžiai, kurie laiką skaičiuoja švytuokle(švytuokliniai) arba spyruokle sukamu smagračiu(kišeniniai ir rankiniai laikrodžiai), arba elektroniniai. Jie veikia naudodami įtemptos spyruoklės arba elektros varikliuko energiją. Ypač tiksliems matavimams naudojami kvarciniai ir atominiai laikrodžiai, kurie laiką matuoja kvarco kristalo arba atomų virpesiais.

Kas atrado laiką

Kas atrado laiką

Pirmykščiai žmonės neturėjo tokios laiko sąvokos, kokią mes turime dabar. Jie suvokė tik dienos ir nakties bei vasaros ir žiemos kaitą. Senovės babiloniečiams to neužteko. Jiems buvo svarbu tiksliai numatyti vasaros pradžią, kad būtų galima tinkamu laiku pasėti javus. Astronomai stebėdami dangų nustatė, kad mėnulio fazės, pavyzdžiui, jaunatis, kartojasi kas 28 su puse dienos, o saulės padėtis – kas 365 dienas. Tada para buvo padalyta į 24 valandas. Taigi laikas, kurį mes suvokiame, priklauso nuo planetos ir žvaigždynų padėties. Mūsų laikrodžiai ir kalendoriai yra tik pagalbinės priemonės, padedančios paskirstyti laiką. Laikas nebuvo išrastas, išrasta tik jo matavimo sistema. Iki šiol niekas, net patys išmintingiausi žmonės, negali tiksliai paaiškinti , kas yra laikas.

Sportas gryname ore – rūpinkis gyvūnija

Sportas gryname ore – rūpinkis gyvūnija

Sportas yra sveikatos ir jėgų šaltinis. Ypač malonnu sportuoti gryname ore. Vis dėlto tai, kas mums labai malonu, gali visai nepatikti gamtai. Kartais neigiamai veikia net paprastos smulkmenos. Saugok gyvūnus ir augalus, nes jie priklauso ekosistemai. Kiekvienas šios sistemos narys yra naudingas kitam. Svarbiausia išsaugoti augalų ir gyvūnų gyvenamąsias vietas. Nepamiršk to sportuodamas.

Plaukimo metu. Neplauk  į nendrynus. Nendrės saugo gyvūnus. Ten peri daug paukščių, veisiasi varliagyviai ir vabzdžiai.

Nesuk iš kelio važiuodamas dviračiu, nevažiuok pomiškiu, pievomis ar upelių vagomis. Taip išgelbėsi daugybę gyvūnų “namukus”, net ir tokių kurių nematome plika akimi.

Kad gyvūnams nesukeltum panikos, vaikščiok tik takais. Bėgimo sukeltas stresas gali būti pavojingas gyvūno gyvybei.

Kodėl kai kurie augalai ir gyvūnai yra saugomi

Kodėl kai kurie augalai ir gyvūnai yra saugomi

Niekas tiksliai nežino, kiek Žemėje yra augalų ir gyvūnų rūšių. Manoma, kad gyvūnų yra daugiau kaip milijonas, o augalų – daugiau kaip 400 000 rūšių. Deja, žmonės kartais su gamta elgiasi labai nerūpestingai. Dėl jų kaltės jau išnyko tūkstančiai augalų ir gyvūnų rūšių. Savaime suprantama, žmonės to nedaro tyčia, tačiau jie dažnai būna neapdairūs ar abejingi. Siekiant sustabdyti naikinimo procesą, kai kurias augalų ir gyvūnų rūšis pradeda saugoti. Vadinasi, kai kurių gyvūnų negalima gaudyti ir žudyti, o augalų – skinti ir kasti. Tik taip galima užkirsti kelią tolesniam augalų ir gyvūnų naikinimui. Pavyzdžiui , Vokietojoje, Austrijoje ir Šveicarijoje saugoma labai daug paaukščių ir varliagyvių. Taip pat saugomi ir kai kurie augalai, pavyzdžiui, orchidėjos.

Kur auga vaistingieji augalai

Kur auga vaistingieji augalai

Net septintoji dalis visų mūsų kraštuose augančių augalų turi gydomųjų savybių. Vaistingosios medžiagos gaunamos iš įvairių augalų dalių: žiedų, lapų, šaknų. Pavyzdžiui, šalavijų ir vaistinių ramunių arbata padeda įveikti peršalimą, gerklės skausmą. Pipirmėtės, liepų žiedai, dilgėlės, valerijonai, melisos ir pankoliai taip pat naudojami kaip natūralūs vaistai. Vis dėlto daugiausia vaisingųjų augalų auga drėgnuosiuose atogrąžų miškuose. Mokslininkai mano, kad ten veši ir tūkstančiai iki šiol nežinomų augalų, kuriuos kada nors bus galima naudoti sunkiomis ligoms gydyti. Deja, kertant atogrąžų miškus kasdien sunaikinama dešimtys šių neatrastų augalų. Kartais žmonės mąsto labai trumparegiškai.

Gėlės

Kaip susidaro nektaras

Be vabzdžių pagalbos daugelis augalų negalėtų daugintis. Vabzdžiai, pavyzdžiui, bitės, neša žiedadulkės nuo vieno žiedo ant kito. Vis dėlto jos to nedaro už dyką. Žiedai gamina nektarą – saldžias, lipnias sultis, iš kurių bitės gamina medų. Taigi vabzdžiai skraido nuo žiedo ant žiedo, nes nori pasmaližiauti nektaru. Jie net nenutuokia, kad ši jų veikla padeda augalams daugintis.

Kodėl dieną yra daugiau žiedų negu anksti ryte

Gėlės taip pat naktimis miega. Žiedai turi privilioti vabzdžius, tačiau pastarieji naktimis neskraido. Dėl to dauguma augalų vakarais uždaro jautrius žiedus, rytą vėl atveria. Kai kurie augalai , pavyzdžiui, minimoza, turi tokius jautrius žiedus, kad jie užsiveria vos tik pradėjus lyti. Dėl to pernelyg jautrius žmones kartais vadiname mimozomis.

Kodėl gėlės kvepia

Gėlės yra gražios ir kvapnios ne todėl, kad jomis galėtų mėgautis žmonės. Galima sakyti, kad gėlėms žmonės visai nerūpi. Jos stengiasi savo kvapu ir ryškiais žiedais privilioti vabzdžius. Vabzdžiai su mielu noru priima šį pasiūlymą. Skrisdami nuo žiedo prie žiedo jie perneša prie kojelių prikibusias mažytes žiedadulkes. Be jų augalai negalėtų vienas kito apvaisinti. Ši sistema yra gana sudėtinga.

Kodėl žiedai nuvysta

Kodėl žiedai nuvysta

Kvepiantys puošnūs augalo žiedai skirti tik vabzdžiams privilioti. Vabzdžiai padeda augalams perkelti žiedadulkes ant kitų žiedų. Įvykus apvaisinimui žiedui toliau žydėti nebereikia.

NB: Kokia žiedo sandara. Žiedas yra stiebo dalis. Jo viduryje yra vaislapiai, gaubiantys moteriškąsias žiedo dalis. Jie dažniausiai prisitvirtinę prie piestelės, kurios apatinėje dalyje yra megzinė su sėklapradžiais. Viršuje piestelė suplonėja. Ten yra purka. Aplinkui piestelę išsidėstę plonyčiai kuokeliai, kurių viršuje yra dulkinės. Jose bręsta vyriškos žiedadulkės. Viską gaubia vainiklapiai, ryškiomis spalvomis priviliojantys apdulkinančius vabzdžius. Žiedlapių vainiką iš išorės paprastai dar gaubia žiedsostis su žaliais mažais taurėlapiais.

Kaip augalai pramuša asfaltą

Kaip augalai pramuša asfaltą

Net visiškoje tamsoje, pavyzdžiui, po asfaltu, augalai žino, kur yra viršus, o kur apačia. Jeigu po asfaltu pradeda dygti sėklelė (kad tai įvyktų, reikia šiek tiek šilumos ir drėgmės), augalas stiebiasi aukštyn į saulę. Saulės spinduliai augalams yra gyvybiškai svarbūs. Mažytis daigelis auga su tokia jėga, kad iš apačios pramuša gatvės dangą. Šis procesas vyksta labai lėtai ir nepastebimai. Savaime suprantama, didelių medžių šaknys turi dar daugiau jėgos, todėl jos gali pakelti šaligatvių plyteles.

Kodėl kaktusai yra dygliuoti

Kodėl kaktusai yra dygliuoti

Kaktusai yra tikri išlikimo specialistai. Jie dažniausiai auga tose vietovėse, kur yra labai mažai vandens. Šie augalai geba kaupti ir labai išsaugoti vandens atsargas. Apie šią jų savybę žino ir gyvūnai. Sausringose vietovėse vanduo yra didžiulis lobis, todėl jį reikia krupščiai saugoti. Dėl to kaktusai turi gydlius. Taip jie ginasi nuo gyvūnų, kurie mielai išgertų augalo viduje sukauptą vandenį.

Kodėl dilgėlės dilgina

Kodėl dilgėlės dilgina

Apatinėje dilgėlių lapų pusėje yra daugybė smulkių plaukelių. Jų galuose yra mažyčiai rutuliukai, kurių viršutinėje dalyje taip pat yra aštri viršūnėlė. Žmogui ar gyvūnui palietus dilgėlę šios mažos viršūnėlės sužeidžia odą. Be to, sprogus rutuliukui tiesiai į žaizdelę išteka šiek tiek aštraus dilginančio skysčio. Jis sukelia deginimą. Taip augalas saugosi. Tas, kas kartą palietė dilgėlę, tikrai daugiau niekada savo noru jos nebelies.

NB: Kas yra kultūriniai augalai. Tai visi žmonių sodinami, priežiūrimi ir naudojami augalai. Pateikiame kelis pavyzdžius miežiai(auga vidutinio klimato zonoje), bulvės(pagrindinis europiečių maisto produktas), soros ( pagrindinis afrikiečių maisto produktas), kukurūzai (auga šiltesniuose kraštuose), valgomieji manijokai(auga tropikuose), ryžiai ( azijiečių maisto produktas, augantis drėgnuose ir šiltuose kraštuose), kviečiai(auginami visame pasaulyje).

Grybai

Iš kur kilęs musmirės pavadinimas

Musmirė yra vienas nuodingiausių grybų Vidurio Europoje. Ją nesunku atpažinti iš raudonos kepurėlės, papuoštos baltais taškeliais. Ryški grybo spalva praneša žmonėms ir gyvūnams, jog yra pavojingas. Vis dėlto viduramžiais žmonės musmires rinko. Jos buvo naudojamos kaip priemonė nuo musių. Griežinėliais supjaustytus grybus jie suvilgydavo pienu. Jis priviliodavo muses, šios kartu suėsdavo nuodų ir nuo jų žūdavo. Būtent dėl to šis grybas buvo pavadintas musmire. Be raudonosios musmirės, yra ir daugiau nuodingų grybų, pavyzdžiui, žalsvoji musmirė.

Kodėl grybai yra ne žali

Dauguma augalų yra žali, nes juose esanti žalia dažomoji medžiaga pradeda iš anglies dioksido ir saulės spindulių gamintis maisto medžiagas. Grybai rado kitą maitinimosi būdą. Tikrasis grybas yra po žeme. Tai, ką mes matome, yra tik vaisiakūnis. Jis sudarytas iš švelnių tankiai susipynusių gijelių, vadinamų hifais. Grybai minta pūvančiomis augalų ir gyvūnų liekanomis. Dėl to jie puikiai auga drėgnoje miškų žemėje,  saulės spinduliams nepasiekiamose vietose.

Kur auginami grūdai

Kur auginami grūdai

Grūdai , iš kurių žmonės kepa duoną ir gamina makaronus, yra ne kas kita, kaip tam tikrų rūšių žolių sėklos. Senovėje žmonės rinko laukinių žolių sėklas, kol kažkam šovė į galvą pasisėti jų laukuose. Tai buvo šiuolaikinės žemdirbystės pradža. Europoje svarbiausios javų rūšys yra kviečiai, rugiai, miežiai ir avižos. Azijoje daugiausia auginamos soros, kukurūzai ir ryžiai.

Kiek yra žolių rūšių

Kiek yra žolių rūšių

Iš viso žinoma daugiau kaip  9000 žolių rūšių. Joms daugintis nereikalingi vabzdžiai. Žolių žiedadulkes išnešioja vėjas. Žolės yra labai svarbios mityboje. Jos sudaro didžiąją dalį avių, galvijų, ožkų ir arklių maisto. Žmonės taip pat tam tikra prasme yra žolėdžiai. Javai, iš kurių sėklų kepame duoną, taip pat yra žolės.

NB: Įdomybė. Tau prireiks lėkštės, šiek tiek pipirnių sėklų, žemių ir gabalėlio kartono. Žemę supilk į lėkštę, šiek tiek sudrėkink ir tolygiai užberk pipirnių sėklas. Dabar atėjo kartono eilė. Jo forma turi atitikti lėkštės formą. Kartono viduryje iškirpk žvaigždę ar širdį. Uždėk ant lėkštės ir pastatyk šviesoje vietoje, geriausia ant palangės. Kiekvieną dieną lėkštę šiek tiek pasuk, kad ją iš visų pusių vienodai apšviestų saulė. Maždaug po dešimties dienų (nepamiršk kasdien palieti) saulė nupieš savo piešinį ir tu turėsi pipirnių žvaigždę ar širdį. Įsitikinsi, kad augalai gali augti tik šviesoje. Kartonu uždengtose vietose augalai sunyksta, o tie, kurie gauna pakankamai šviesos , klesti.

Kas yra prerija

Kas yra prerija

Tikriausiai visi esate matę vesternų, kuriuose kaubojus ant ištikimo žirgo joja plačiomis laukymėmis, kuriose nėra medžių ir auga tik žolė. Prerija yra vietovė, kurioje gali augti nereiklūs augalai, pavyzdžiui, įvairios žolės. Medžiai ten neauga, nes jiems nepakanka dėgmės. Prerijomis vadinamos Šiaurės Amerikos stepės. Argentinoje tokios vietovės vadinamos pampomis, Vengrijoje – puštomis, o Afrikoje – savanomis.

Kur auga bambukai

Kur auga bambukai

Daugiausia bambukų auga Azijoje, Amerikoje, Afrikoje ir Australijoje. Bambukas gali išaugti toks didelis kaip medis, bet jis priklauso žoliniams augalams. Jų stiebai tuščiaviduriai, padengti labai kieta žieve. Dėl to jie yra labai tvirti. Tai ideali medžiaga krepšiams pinti ir trobelėms statyti. Be to, bambukai yra mėgstamiausias pandų maistas.

Kur auginama medvilnė

Kur auginama medvilnė

Medvilnės (vilnamedžių) plantacijų yra daugelyje šiltų kraštų. Tai milžiniški laukai, kuriuose neauga jokie kiti augalai, tik medvilnė. Ant  didelių medvilnės krūmų kabo vaisių kapsulės. Subrendusios jos sprogsta. Tada prasideda sunkiausias medvilnės derliaus rinkimo laikotarpis. Iš vaisių kapsulių kabantys sėklų plaukai renkami rankomis arba specialiomis mašinomis. Iš šių mažyčių , apie penkis cm ilgio plaukelių gaminami medvilniniai audiniai. Džinsai, kuriuos tikriausiai dažnai vilki, kažkada taip pat buvo augalas.