Kritikuoti lengva nei duoti pasiūlymus
Kiekvienam tas puikiai suprantama, nes pati kritikia kyla nuo jau įvykdytų darbų, analizuojant faktinius rezultatus ir neabejojant savo sprendimais. Taigi į kritiką gali įsijungti be galo daug žmonių, o realiai ir dažniausiai tai tampa kai kurių duonos kąsniu ir nuolatiniu darbu.
Tie nuolatiniai kritikai reguliuojantys visuomeninį gyvenimą – tai politologai, filosofai, žurnalistai (vykdantys žurnalistinius tyrimus ar renkantys įdomius faktus), finansų analitikai, socialoginių tyrimų atstovai bei politikoje esančios opozicijos subjektai.
Kritika – tai savotiška duona, kurią valgo nemažas skaičius žmonių. Leidžianti atsiskleisti vidiniam žmonių analizės gebėjimui, suprasti logiškumą ir seką , kuriuos įtakoja jų pačių kūrybingumą parodyti to neturintiems. Mokėjimas atlikti pristatymą aiškiais žodžiais, kartais pagražinant dėl įspūdingesnio efekto ir palikti retorinių klausimų puokštę kaip galvosūkį – kurį išspręsti jau nebe kritinio nagrinėjimo darbas.
Asmeniškai nepatinka kritikai ( kaip ir daugeliui )
Jeigu nesiplėsti ir neišsigalvoti nebūtų dalykų, tai kritikuojantys asmenys atlieka labai naudingą darbą – stebinčiųjų vaidmenį ir jeigu kas padaryta ne taip, pradeda giedoti ir tuo garsiau, kuo labiau jų stengiamasi vengti. Aišku daugelis jų nebūna pilnai kompetetingi diskutuoti nagrinėjamais klausimais, bet gyvenimas pats sureguliavęs visuomenėje tam tikrą santvarką.
Santvarka – kada speciliazuotos sritys turi priežiūros institucijas, kurių darbas ne tik sukritikuoti neigiama linkme pasisukančiuis įvykius, bet ir patarti kokiais sprendiniais vadovautis (dirbant, klysti iš tikrųjų yra žmoniška). Kaip pavyzdžius pateiksiu statyboje – statybos inspektavimo institucijos, maisto pramonėje – maisto konrolės institucijos, keliuose – kelių inspekcijos ir daugelis kitų sričių, kurias lengvai gali ir mokiniai atrasti(ta pati auklėtoja kritikuojanti ar mokytojas nurodantis sprendimo būdą).
Taigi, visuomenėje yra savireguliacijos mechanizmas – kritinis požiūris į bet ką kas vyskta aplinkoje. Tiesiog būtina laikytis tam tikrų ribų – domėtis ir nagrinėti tik pačiam sau aiškiai suprantamus dalykus, gerbti kitų sričių specialistus ir pasitikėti esama situacija.
Nepatinka tie žmonės, kurie bando kištis į svetimus reikalus arba kada pažeidžiamas barjeras ir skirtingi interesai susilieja į vieną. Tai iš principo yra neteisinga , bet būtina kaip taisytina klaida. Nes vienos pusiausvyros dėka visuomenė neturės progos evoliucionuoti į priekį ( čia kalbu apie korupcija, apie asmeninius interesus, būdus kenkti kitiems ).
Taigi parodžiau detales, o dabar visuomenė
Iš visų tų smulkmenų susideda pati valstybė, kurioje egzistuoja valdymo santvarka (nesakysiu, jog kokia nors politinė, nes tai kvailas terminas “politika”). Darni veikla padeda judėti į priekį ir leidžia užsibrėžti strateginius tikslus (kartais įvardijamus kaip nacionalinius) visai atskirai nacijai.
Bet ar įmanoma kritikuoti valstybės mastu vykstančius procesus atskiriems žmonėms? Kada didžiulė masė, turinti savyje ir taip užtektinai neigiamų savybių, bandoma interpretuoti.
Taip įmanoma šiais laikais, kai sienos atviros ir žmonės keliauja ir sugrįžta turėdami skirtingos patirties nei gimtosios tėvynės. Valstybės skiriasi išsivystymo lygiu, skiriasi žmonių gyvenimo lygiu ir savaime kyla klausimai, kodėl tokie neteisingumai tame pačiame pasaulyje , kuriame gyvename.
Anksčiau, atsitvėrus nuo kitų ir neleidžiant susidaryti atitinkamai masei kitaminčių (mačiusią svetimas kultūras), visuomenėje neegzistavo to stipraus poreikio skeptiškai žiūrėti į vidines problemas. Bet laikui bėgant kritinė masė susikaupia ir bet kokie žmogaus apribojimai žlunga (ar tai okupacija, ar kalėjimas, ar kokių nors teisių varžymas).
Dabar visai kita padėtis, eiliniai piliečiai – jau puikiai supranta kiek pavojingas uždarumas. Ir jie turi teisę kritikuoti – nesvarbu ar išmano ar ne, bet visuomeninio masto problemos liečia kiekvieną individą. Ir jos kyla dėl vidinės santvarkos šlubavimo.
Tačiau kur pasiūlymai
Įvardinti nėra sudėtinga, jog apskritai situacija yra negera ir jai išspręsti neatidėliotinai turi būti sudarytos aplinkybės. Bet štai čia ir atsitrenkiama, jog visi pasiūlymai – tai atskirų santvarkos sistemos gaivinimo būdai. Svarbiausia, tai racionalūs ir teisingi visoms prasmėm, nes išanalizuotas potencialas pačių profesionalų ir žinančių ką siulantys (ar pramonės, ar švietimo, sveikatos ar socialinės sistemos žmonių).
Lyg sugedusio automobilio atskiros detalės reikalautų keitimo, kad prailginti eksploatacijos laikotarpį.
Visa tai gerai, jeigu būtų vykdoma socialinė pusė šių pasiūlymų (atsižvelgta į žmonių poreikius), bet visuomenė yra reguliuojama “politikos dykaduonių” – atsilikusio pasenusio valdymo aparato technologiniame amžiuje. Kuris įstatymiškai deleguojamas spręsti atskirų santvarkos sričių problemas ir tuo būdu tampantis pagrindine kliūtimi.
Valstybės valdymo sistema, neorientuota į visuomenę, tampa tuo ką sudėtinga įvardinti visiems kritikuojantiems žmonėms, nes tai pasąmoninis pamatas suvokimo kaip valstybės. Ta prasme, žmonės mąsto ne nuo savęs , kaip sudarantys tą subjektą, o nuo kito galo – nuo viršaus , laukdami sprendimų nekompetetingų žmonių, kurie nepajėgus išspręsti ir mažiausios problemos jų gyvenime.
Sistema – tapo visų rūpesčių kliūtimi, nes ji kuria teisinę bazę, kuri labiausiai atskiria piliečius nuo galimybės įtakoti pačią sistemą. Visuomenė gyvena ne žmogaus sveikos konkurencijos principu, o atskiros grupės sukurta struktūra (detalizuoju, sovietinis palikimas, komunizmas – socialinis komunizmas).
Ir jai pateikti pasiūlymus – tiesiog nėra įmanoma, tai paprasčiausiai visuomeninis atavizmas (sistema). Tai nėra demokratija.
Patinka:
2 bloggers like this įrašas.