Kai gyveni, mokais skaityti gyvenimą pagal likimo pateikiamus ženklus

Kai gyveni, mokais skaityti gyvenimą pagal likimo pateikiamus ženklus

Tas unikalus MATRIXOS  filmas gana aiškiai iliustruoja esamą struktrūrą šiame pasaulyje, kurių yra tikriausiai nesuskaičiuojamas kiekis, bet būtent Žemėje egzistuoja uždaras iš anksto suplanuotas gyvenimo ratas. Tereikia išmokti skaityti įspėjamuosius ženklus lydinčius mus išskirtame gyvenimo laikotarpyje.

Daugelis turėjo pastebėti, jog beveik kasdieniai netiesioginiai reiškiniai sąlygoja sekančių , tiesioginių – susijusių su asmenimi, atsiradimą, o pastarieji formuoja trumpalaikę patirtį, kurios žmogus nesilaiko. Dažnu atveju mes iš anksto žinome realiausią variantą kaip patį optimaliausią, bet juo netikime ir gyvename pozityviu tikėjimu. Ir įvykus optimaliam įvykiui, neilgai tetrunka ateiti užmarščiai, kad prasidėtų iš naujo ciklas.

Turbūt , o gal tiksliai, toks cikliškumas egzistuoja visose vietose šioje Žemėje – ne tik individualiai pas žmogų, bet ir visa kitame kas gyva ir ne.

Todėl nebūtina stebėtis, jog šioje vietoje (portale) nurodomi būsimi arba įvykę reiškiniai, kuriems nebereikia jokių papildomų paaiškinimų ir bereikalingų išvedžiojimų. Galbūt, anksčiau, kai žmonės pradėdavo skaityti ir juose trūko informacijos, vyravo nepastikėjimas. Bet ilgainiui atsirado tendencingi įpročiai ir ramybės būsena, leidžianti iš anksto nusistatyti bet kokiems sekantiems realybės ėjimams.

Demokratija – vaistas nuo žmogaus visuomeninės laisvės

Demokratija – vaistas nuo žmogaus visuomeninės laisvės

Abstraktus pasisakymas, nieko savyje neturintis, bet aiškiai apibrėžia dabartinę padėtį “demokratiniame pasaulyje”. Gal ir nė kiekvienas pajėgus suvirškinti savo sąmone šį prieštaringą dėsnį, bet galbūt to ir neverta daryti, nes tai savotiškas pereinamasis etapas neturintis kitų alternatyvų.

Šiam laikotarpiui, “pirminiam technologiniam pokariniam”, būdinga taikos paieška ir tolerancijos reklama, siekiant išskirti kiekvieną atskirą grupę – suteikiant jai visuomeninio vieneto statusą bei paryškinant svarbą socialiniame gyvenime. Kitaip sakant, demokratijos laikais kiekvienas žmogus yra laisvės pavyzdys – galintis rinktis savo kelią, reikšti savo nuomone skirtingais būdais. Ir tai vadinama šiuolaikiškos demokratijos rezultatu.

Nuostabu, galbūt spontaniškai yra griaunamos tokiu būdų žmonių bendruomenės, negalinčios daugiau susiburti ginti vieno konkretaus intereso ir siekti visuomenei naudingų sprendimų. Ką vaizdžiai parodo vienadieniai mitingai Vakarų Europoje bei kaip lengvai einama kompromiso keliais.

Europos Sąjungos naujoji konstitucija, naujos taisyklės neturinčios jokio prieštaravimo lyg nebūtų kintamas pasaulis. Tas išskaidytas konstitucijos tekstas, aiškiai nieko neapibrėžiantis, tik įpareigojantis netrukdyti vadovybės sprendimų.

Tuos dvigubos taisyklės Europoje, kurioje dislokuotos JAV karinės bazės, visiškai neįtelpančios į naujosios demokratijos rėmus. Atliekančios taikos misijas NATO pavidale , saugant Europos valstybes vienas nuo kitas bei išorės agresorių.

JAV kartu su Britanija karinės kampanijos prieš kitas tautas dėl gamtinių išteklių. Ir tie naivūs gimę ir užaugę laisvoje šalyje kareiviai, vykdantys demokratinius paklusnumo įsakymus – kovoti prieš neišsivysčiusias šalis.

Tas negailestingas demokratinis materialus baudimo metodas – apmokėti teraktai, finansavimas trečiųjų valstybių valdžias, tiekiant ginklus į ketvirtas šalis – skatinant jų vidinius konfliktus. Ir daug kas kitkas.

Demokratija – vaistas nuo žmogaus visuomeninės laisvės… Besaikis egoizmas – vertybė, nesvarbu kvailas ar protingas.

NB: Ar tos skleidžiamos demokratijos yra nors kiek futbolo varžybose, stebint šimtams milijonams žmonių, belaukiančių pergalių. Kur nėra vietos subjektyvumui, o egzistuoja visuomeninė laisvė.

Kritikuoti lengva nei duoti pasiūlymus

Kritikuoti lengva nei duoti pasiūlymus

Kiekvienam tas puikiai suprantama, nes pati kritikia kyla nuo jau įvykdytų darbų, analizuojant faktinius rezultatus ir neabejojant savo sprendimais. Taigi į kritiką gali įsijungti be galo daug žmonių, o realiai ir dažniausiai tai tampa kai kurių duonos kąsniu ir nuolatiniu darbu.

Tie nuolatiniai kritikai reguliuojantys visuomeninį gyvenimą – tai politologai, filosofai, žurnalistai (vykdantys žurnalistinius tyrimus ar renkantys įdomius faktus), finansų analitikai, socialoginių tyrimų atstovai bei politikoje esančios opozicijos subjektai.

Kritika – tai savotiška duona, kurią valgo nemažas skaičius žmonių. Leidžianti atsiskleisti vidiniam žmonių analizės gebėjimui, suprasti logiškumą ir seką , kuriuos įtakoja jų pačių kūrybingumą parodyti to neturintiems. Mokėjimas atlikti pristatymą aiškiais žodžiais, kartais pagražinant dėl įspūdingesnio efekto ir palikti retorinių klausimų puokštę kaip galvosūkį – kurį išspręsti jau nebe kritinio nagrinėjimo darbas.

Asmeniškai nepatinka kritikai ( kaip ir daugeliui )

Jeigu nesiplėsti ir neišsigalvoti nebūtų dalykų, tai kritikuojantys asmenys atlieka labai naudingą darbą – stebinčiųjų vaidmenį ir jeigu kas padaryta ne taip, pradeda giedoti ir tuo garsiau, kuo labiau jų stengiamasi vengti. Aišku daugelis jų nebūna pilnai kompetetingi diskutuoti nagrinėjamais klausimais, bet gyvenimas pats sureguliavęs visuomenėje tam tikrą santvarką.

Santvarka – kada speciliazuotos sritys turi priežiūros institucijas, kurių darbas ne tik sukritikuoti neigiama linkme pasisukančiuis įvykius, bet  ir patarti kokiais sprendiniais vadovautis (dirbant, klysti iš tikrųjų yra žmoniška). Kaip pavyzdžius pateiksiu statyboje – statybos inspektavimo institucijos, maisto pramonėje – maisto konrolės institucijos,  keliuose – kelių inspekcijos ir daugelis kitų sričių, kurias lengvai gali ir mokiniai atrasti(ta pati auklėtoja kritikuojanti ar mokytojas nurodantis sprendimo būdą).

Taigi, visuomenėje yra savireguliacijos mechanizmas – kritinis požiūris į bet ką kas vyskta aplinkoje. Tiesiog būtina laikytis tam tikrų ribų – domėtis ir nagrinėti tik pačiam sau aiškiai suprantamus dalykus, gerbti kitų sričių specialistus ir pasitikėti esama situacija.

Nepatinka tie žmonės, kurie bando kištis į svetimus reikalus arba kada pažeidžiamas barjeras ir skirtingi interesai susilieja į vieną. Tai iš principo yra neteisinga , bet būtina kaip taisytina klaida. Nes vienos pusiausvyros dėka visuomenė neturės progos evoliucionuoti į priekį ( čia kalbu apie korupcija, apie asmeninius interesus, būdus kenkti kitiems ).

Taigi parodžiau detales, o dabar visuomenė

Iš visų tų smulkmenų susideda pati valstybė, kurioje egzistuoja valdymo santvarka (nesakysiu, jog kokia nors politinė, nes tai kvailas terminas “politika”). Darni veikla padeda judėti į priekį ir leidžia užsibrėžti strateginius tikslus (kartais įvardijamus kaip nacionalinius) visai atskirai nacijai.

Bet ar įmanoma kritikuoti valstybės mastu vykstančius procesus atskiriems žmonėms? Kada didžiulė masė, turinti savyje ir taip užtektinai neigiamų savybių,  bandoma interpretuoti.

Taip įmanoma šiais laikais, kai sienos atviros ir žmonės keliauja ir sugrįžta turėdami skirtingos patirties nei gimtosios tėvynės. Valstybės skiriasi išsivystymo lygiu, skiriasi žmonių gyvenimo lygiu ir savaime kyla klausimai, kodėl tokie neteisingumai tame pačiame pasaulyje , kuriame gyvename.

Anksčiau, atsitvėrus nuo kitų ir neleidžiant susidaryti atitinkamai masei kitaminčių (mačiusią svetimas kultūras), visuomenėje neegzistavo to stipraus poreikio skeptiškai žiūrėti į vidines problemas. Bet laikui bėgant kritinė masė susikaupia ir bet kokie žmogaus apribojimai žlunga (ar tai okupacija, ar kalėjimas, ar kokių nors teisių varžymas).

Dabar visai kita padėtis, eiliniai piliečiai – jau puikiai supranta kiek pavojingas uždarumas. Ir jie turi teisę kritikuoti – nesvarbu ar išmano ar ne, bet visuomeninio masto problemos liečia kiekvieną individą. Ir jos kyla dėl vidinės santvarkos šlubavimo.

Tačiau kur pasiūlymai

Įvardinti nėra sudėtinga, jog apskritai situacija yra negera ir jai išspręsti neatidėliotinai turi būti sudarytos aplinkybės. Bet štai čia ir atsitrenkiama, jog visi pasiūlymai – tai atskirų santvarkos sistemos gaivinimo būdai. Svarbiausia, tai racionalūs ir teisingi visoms prasmėm, nes išanalizuotas potencialas pačių profesionalų ir žinančių ką siulantys (ar pramonės, ar švietimo, sveikatos ar socialinės sistemos žmonių).

Lyg sugedusio automobilio atskiros detalės reikalautų keitimo, kad prailginti eksploatacijos laikotarpį.

Visa tai gerai, jeigu būtų vykdoma socialinė pusė šių pasiūlymų (atsižvelgta į žmonių poreikius), bet visuomenė yra reguliuojama “politikos dykaduonių” – atsilikusio pasenusio valdymo aparato technologiniame amžiuje. Kuris įstatymiškai deleguojamas spręsti atskirų santvarkos sričių problemas ir tuo būdu tampantis pagrindine kliūtimi.

Valstybės valdymo sistema, neorientuota į visuomenę, tampa tuo ką sudėtinga įvardinti visiems kritikuojantiems žmonėms, nes tai pasąmoninis pamatas suvokimo kaip valstybės. Ta prasme, žmonės mąsto ne nuo savęs , kaip sudarantys tą subjektą, o nuo kito galo – nuo viršaus , laukdami sprendimų nekompetetingų žmonių, kurie nepajėgus išspręsti ir mažiausios problemos jų gyvenime.

Sistema – tapo visų rūpesčių kliūtimi, nes ji kuria teisinę bazę, kuri labiausiai atskiria piliečius nuo galimybės įtakoti pačią sistemą. Visuomenė gyvena ne žmogaus sveikos konkurencijos principu, o atskiros grupės sukurta struktūra (detalizuoju, sovietinis palikimas, komunizmas – socialinis komunizmas).

Ir jai pateikti pasiūlymus – tiesiog nėra įmanoma, tai paprasčiausiai visuomeninis atavizmas (sistema). Tai nėra demokratija.

Gyvenimo prasmė glūdi materialaus stereotipo tobulinimo procese

Gyvenimo prasmė glūdi materialaus stereotipo tobulinimo procese

Daugelis teoretikų stengiasi šiuolaikinės visuomenės narius, jų  individualumą sutalpinti senamadiškoje dvasinių gerovių paieškoje. Vis bekartojant, jog pagrindinis dvasinis  subjekto (asmenybės) vidus arba žmogiškasis egzistavimo pagrindas – tai pastovus gilinimasis į sielos vystymąsi, bandant išaukštinti ją šioje materialioje tikrovėje, atsiribojant nuo siekių gerinti savo daiktinę gerovę gyvenimo aplinkos prasme.

Paprasčiau išsireiškiant, stengiamasi apgauti žmogų, jog materialiame pasaulyje vidinis žmogau grožis yra svarbesnis už išorinį materialų. Todėl reikia kuo mažiau klausyti įvairių žmonių raginimus nustoti siekti materialiųjų gėrybių ir pradėti rūpintis savosios asmenybės tobulėjimu. Tai melas, kuriuo siekiama primesti tariamo “aukštesnio intelekto” sukurtą idealogiją per įvairias informacines priemones ir pavergti utopine iliuzija atskiro subjekto mąstymą. Jų manipuliavimas tikrove yra išskirtinas tuo, jog tikslas – sukelti vidinį diskomfortą žmogaus, kuris siekia kokių nors materialių gėrybių sau ar savo šeimai.

Kiekvienas individas privalo savarankiškai analizuoti ir sąmoningai (nuo savęs, nuo savo gerovės ir sugebėjimų pusės) įvertinti tikrovės savitumą, joje išskirti materialumo galią. Galia , materializmo galia valdo gyvąsias materijas (žmogaus arba gyvūno) nuo jų sukūrimo pradžios, neatsižvelgdama nei į laiką, nei kitas aplinkybes.

NB: Visi bandymai sustabdyti žmonių siekius gauti kuo didesnes materialias vertybes – tai  tik būdas išvengti konkurencijos ir išvengti papildomų netekimų aplinkos savivertės skalėje (būti išskirtiniu – turėti ką nors tokio, ko neturi kitas, pvz. automobilis, papuošalai arkt.)

Nes šiame gyvenime žmogaus mentalitetas (intelektas) remiasi teisingu keliu – materialaus stereotipo pamatu. Kuris atneša visomis prasmėmis kokybišką fizinį ir dvasinį egzistavimą, stabilumą tikėjime dėl ateities. Materialinės gerovės pasiekimas sąlygos atsiradimą dvasinio irkultūrinio vakuumo ir privers individus mokytis bei laikytis moralių vertybių.

Iš tikrųjų suprasti sudėtinga, bet stalius geriausiai atliks darbus su šiuolaikiniais įrankiais, o gydytojas saugiai ir tiksliai operuos pasitelkęs technologiškai išgrynintus irankius.

Ką skaitau paskutiniu metu (o gal nuolatos)

Ką skaitau paskutiniu metu ( pasidalinsiu mėgstamu kūriniu )

Turiu nuostabią knygutę nuolatos su savimi , pavadinimu “Grynojo proto kritika”, išleista 1996 metais lietuvių kalba. Vertinimą darė gana gudrus vyrukas – Romanas Plečkaitis (kuriuo jau realiai nebėra tarp gyvųjų.. bet toliau gyvena). Skaitau ir nenusibosta, nes ir bet koks mokymo vadovėlis, tai savotiškas labai ilgas mokymo kursas, kuriuo nei per metus, nei per dvejus pereiti nėra įmanoma.

Eilinė ištrauka(pvz): “..Kad logika šiuo tikru keliu ėjo nuo seniausių laikų, matyti iš to, jog nuo Aristotelio laikų jai neteko žengti nė žingsnio atgal, jei nenorima pataisymais laikyti kai kurių nereikalingų subtilybių pašalinimo, arba aiškesnio išdėstytos medžiagos apibrėžtumo, kuris veikiau susijęs su mokslo elegancija negu su jo tikrumu..”

Vat, skaitant iš naujo, mėnuo laiko.. sustojęs ties 37 puslapiu (iš maždaug 600)… Bet turbūt vėl teks grįžti dešimčia atgal, kartoti ir prisiminti..

NB: O įdomiausia, beskaitant analizuoti, kaip žmonės  supranta tam tikras vietas knygoje, kurių pilna kiekviename puslapyje..

Kartais šypsaus internete rasdamas įvairių žmonių komentarus dėl šios knygos turinio, jų tarpusavio paviršutiniškus ginčus, sueinančius ties bendro apibendrinimo, jog jokios naudos joje nėra ir tai elementari beletristika – kas man primena studentavimo laikus, kurių metu daugeliui bet koks kiek sudėtingesnis dalykas virsdavo “bereikalingu” komplikuotu laiko švaistymu. Tas ir čia..

Pastoviai susimąstau, kiek iš tikrųjų žmonių yra skaitę šią knygą.. du ar trys.. ar keturi… toje Lietuvoje..

Pagalvoju, šios knygos man pakaks dar ateinantiems dvidešimčia metų..

Kodėl geriau nupiešti ir reziumuoti trumpu tekstu esančias mintis

Kodėl geriau nupiešti ir reziumuoti trumpu tekstu esančias mintis

Bet kokią informaciją dažniausiai lydi ir žmogaus savaiminis vaizduotės mechanizmas, padedantis labiau įsisavinti gaunamas žinias  – o realybėje vaizduotę atstoja praktiniai įgūdžiai, leidžiantys ilgam laikui suformuoti reikalingus bruožus.

NB: Jeigu kalbėti apie visuomeninio žmogaus formavimo ypatybes – praktikoje naudojami smulkūs ir tikslūs agitaciniai šūkiai bei stengiamasi pritraukti žmones į demonstracijas, įvairias masines akcijas. Ir daugelis subjektų(žmonių) tuo metu netgi nežino kokia tematika rengiami tie masiniai susibūrimai, pasikliaudami ankstesne patirtimi būti tarp įprastų transparantų. Tačiau tai ilgalaikis procesas ir netinkantis dabartiniam informaciniam karui, reikalaujančiam skubios adaptacijos prie naujo informacinio srauto, įvertinant žmonių vystymosi (įsisavinimo) greitį. Delsti negalima.

Taigi, nematau prasmės apkrauti skaitytojų ilgais tekstais, nes žmogaus sąmonė sugeba puikiai savarankiškai  ir teisingai apdoroti iš šalies gautus signalus. Aišku, jeigu asmenys nėra alkoholinėje būsenoje ( tendencingai trinantys savo atmintį ), nors tokie kažin ar besilanko čia.

Kuo man patinka toks grafinis-tekstinis žaidimas, tai tuo, jog išreikšdamas vieną mintį , daugelis supranta kiek kitaip ją – išplėsdami ir detalizuodami pagal savo asmeninę patirtį. Tai lyg toji daugelio žurnalistų ieškoma ir nerandama mozaikinė informacijos perteikimo schema – kai skaitytojas visiškai nejaučia dedąs pastangas suvokimui svetimų minčių.

Tiek ir tenorėjau šiam pirmadieniui. Aišku , šis būdas nuolatos naudojamas reklamos srityje (bet gana siaurai), mokslo žinių supaprastintam perdavimui klausytojams. Tačiau, dviračio išradinėti nereikėjo – tiesiog pritaikytas prie pastoviai besikeičiančios gyvenimo dinamikos.

Tie paveiksliukai iš atminties nepradingsta labai ilgai …

Beje, tas NB – kadaise, jau nebesančios, chemijos mokytojos įskiepytas akcentas.

Dėkui

Jeigu Jūs norite būti protingesniais, nemanykite, jog viskas daroma vien dėl pinigų. Principas: pinigai yra tik priemonė tikslams pasiekti

Jeigu Jūs norite būti protingesniais, nemanykite, jog viskas daroma vien dėl pinigų. Principas: pinigai yra tik priemonė tikslams pasiekti

Tol kol jauni, tol sudėtinga suvokti šią teisybę, nes daugelis suaugusiųjų nepajėgūs patekti nei pavyzdžių, nei deramo paaiškinimo šios griežtos taisyklės.

Piniga yra tik priemonė įvairiems tikslams pasiekti ir jokiu būdu nėra galutinis tikslas protingesnių žmonių. Pinigai virsta tikslu neišsilavinusiems, nepatyrusiems asmenimis, kuriais lengva manipuliuoti ir daryti tolesnę įtaką jų sprendimams.

Dažnai girdite, jog ne piniguose laimė ar kokią kitą patarlę panašaus turinio. Tačiau patikėti tuo nenorite, o vertėtų.

Šis finansinis instrumentas buvo protingai pritaikytas įvairių materialinių ir nematerialinių daiktų vertei įkainoti ir juo išspręsti ginčus dėl jų kokybinės ar kiekybinės išraiškos, supaprastinant verslo santykius tarp žmonių. Tačiau ilgainiui suveikė žmogiškoji prigimtis, norinti kompensuoti vienus trūkumus kitais – kaip pvz. anksčiau žmonės stengėsi sukaupti didesnius kiekius įvairių maistinių atsargų (tarkim grūdų), vėliau žemės plotų (kartu su miškais) ir kt. Ir toji prigimtis virto pinigų kaupimo tikslu (grynųjų arba popierinių).

NB: Kodėl gi žydai? O užduokite sau klausimą koks jų kompleksas? Kraujomaiša. Kastracija. Išsigimimai.

Tas ilgai negalėjo tęstis (prisiminkit lobių paieškas arba piratų salas, kurs slėpdavo skrynias su monetomis ir brangenybėmis – juk tai visai nesena istorija), nes koncentracija vienų rankose sukeldavo trūkumą kituose – kas nepatikdavo tretiesiems. Gimė manipuliacija, gimė padirbinėjimas – atsirado “žyduomenės sindromas” (1680-1750 metai).

Žydai pamatė, jog ši žmonių silpnybė gali pasitarnauti jų tautos išlikimui ir įgyvendinti kadaise išgalvotą pasaulio užvaldymą. Nes beveik kiekvienas materialinio pasaulio atstovas tapo priklausomas nuo turimo pinigų kiekio ir jų vertės. O tai smarkiai įtakojo visus žmogaus gyvenimo aspektus ir jam nepaklusti žmogus neturėjo alternatyvos (idealoginė religija – buvo jau pasenęs manipuliavimo arba išlikimo metodas).

Tai paaiškina, kodėl kartais girdite, jog žydai niekuo dėti , o egzistuoja dar kitos grupės žmonių, gebančių žaisti šį “materialinių vertybių svyravimo žaidimą”. Taip, egzistuoja, nes toks jau pasaulis, kuriame žmogiškos dvasinės ambicijos daug aukštesnės už bet kokį materialumą. O materialumas tik priemonė iškelti vidinius samprotavimus į paviršių ir užkrėsti jomis kitus.

Ši grupė žmonių – tai europiečiai, kuriuose istorinis (arba kultūrinis) paveldas slypi genofonde ir todėl iki šiol neįmanoma sunaikinti laisvo žmogaus pasirinkimo sprendžiant kokioje aplinkoje ir kaip jam gyventi ( panagrinėkite architektūrinį grožį senųjų Europos sostinių ).

Tačiau, grįžtant prie to ką norėjau pasakyti.

Dabartinis amžius leidžia teisiniais instrumentais įtakoti visuomenės gyvenimus per įstatymines privalomas bazes. O priėjimą prie tų bazių turi kiekvienas žmogus, kuris dažnas tampa priklausomas nuo materialinio sindromo (“žyduomenės sindromo”).

NB: Juk ne šiaip yra sugalvotas posakis: skupas kaip žydas, arba “Ar tu žydas?” ( štai Jums ir logine seka atskleista realybė)

Būtent šie asmenys ir yra pagrindiniai parazitai, nes nesugeba atskirti asmeninių interesų nuo visuomeninių, kas savo ruožtu pagimdo korupciją ir tuo sekančius nusikaltimus ( neatsakingumas->teisinė aklavietė->girtuokliavimas->smurtas->medicinos atsaini pagalba->savižudybės arba kitokia seka).

Būtent šie asmenys priima pačius baisiausius ir didelę žalą atnešančius sprendimus visuomenei. Būtent jie tampa žydų spekuliacijų aukomis tuo nesuprasdami – virtę materialinės pasąmoninės realybės aukomis. Todėl ne vien žydai kalti dėl esamų sunkių laikotarpių, jeigu jiems pavyksta užčiopti minėtas aukas antru manipuliavimo įrankiu (pinigais – Europos Sąjungos paramos lėšos).

Nuomonę(požiūrius, idealogijas, aplinką) galima keisti – bet gebėjimą skirti juodą nuo balto ne (moralė)

Nuomonę (požiūrius, idealogijas, aplinką) galima keisti – bet gebėjimą skirti juodą nuo balto ne (moralė)

Kiekvienam teks gyvenime pakeisti savo nuomonę daugelių klausimų, sužinant kokius nors niuansus iškreipiančius ankstesnius nusistatymus arba patyrus savo kailiu kiek kitokį laukiamą rezultatą.

Tai pastovus kaitaliojimas lydės visą likusį gyvenimą ir nebus gyvenime vienos tendencingos taisyklės, galinčios pagrįsti asmenį kaip teisingai vertinantį subjektą. Tuo metu atsiranda suvokimas posakio “.. klysti yra žmogiška..”.

Bet šiame gyvenime niekam nepavyks, kad ir kiek pastangų bus įdėta, nudažyti balta juodai arba atvirkščiai – gamtos dėsnių žmonės neperrašo ir neperrašys. Palikta galimybė tik nesilaikyti jų.

NB: Nakties nepavadinti diena, dienos naktimi. Pederastą neįvardinsi normaliu žmogumi, kaip ir manjaką žmogžudį nesulyginsi su pareigą vykdančiu karo lauke karinių pajėgų dalyviais.

Todėl , jeigu kada nors prireikia, žmonės tikrinami moralės suvokimo kriterijais, leidžiant įvertinti tam tikras situacijas ir identifikuoti subjekto galimybes analizuoti ir priimti teisingus sprendimus.

Iš tikrųjų – gyvenimas keičiasi, žmonės keičiasi, bet stipriausi lieka pastoviais

Iš tikrųjų – gyvenimas keičiasi, žmonės keičiasi, bet stipriausi lieka pastoviais

Daugelį emigrantų palieka antrosios pusės, tad tenka kartais išgirsti naujai atvykusių patyrimus ir duoti gerą pastabą, paaiškinant, jog šiame gyvenime dabar toks etapas, jog negalima pasitikėti niekuo.

Permainos vyksta gana sparčiai, tik tai mažai kas pastebi. Žmonės kasdien perkasi naujus baldus, automobilius, techniką, kompiuterius ir kitą materialų dalyką, o vėliau – atnaujina, neprisirišdami ir nelabai tausodami ką turintys, mat užeina naujos mados ir būtina skubiai atsinaujinti.

Toks jau tas periodas, žmonės keičia savo daiktinę aplinką, bet tuo pačiu ir pažįstamųjų ratą, visiškai galvos nesukdami ir nesirūpindami kas yra žmogiškumas ir žmonių tarpusavio santykiai – viskas paversta daiktine išraiška.

Keista, bet šis procesas labiausiai pastebimas Rytų Europoje, o Vakarų Europa stengiasi sugrįšti prie klasikinio žmogaus gyvenimo. Galbūt tai didžiulė įtaka, savo laiku atlikta , to amerikonizmo..

NB: Pamenu, būdamas 12 metų, ginčijaus su keliais lietuviais berniukais, kurie aukštino amerikonus ir dalinosi fantazijomis. O man teko gana santūriai , išklausius, paaiškinti, jog jokios logikos tame nėra. Jaunas buvau, bet intuicija jau tada pasitikėjau.

Galbūt parsiduoti nemokėjau ir nesuprasdavau kaip tai galima.

…Dar prisimenu, kai prieš kelionę į Maskvą, pirktais naujais treningais laksčiau ir rinkau kiemo vaikus žaisti futbolą ir , vėliau, vidury antro kėlinio išskubėjau namo, nes vėlavom į traukinį.

Anksčiau buvo įdomiau – viena imperija prieš kitą imperiją, o dabar žmogus prieš žmogų kovoja

Anksčiau buvo įdomiau – viena imperija prieš kitą imperiją, o dabar žmogus prieš žmogų kovoja

Keistas gyvenimas, kuris atnešė “naujadarą”  – demokratiją  – į daugelį valstybių, visiškai pakeičiant supratimą apie gyvenimą. Kas reikalauja atsiriboti nuo senesnio pasaulio tvarkos supratimo, po truputį atsiriboti nuo primetamų gyvenimo būdų – politinė santvarka, religinis pagrindas, kooperacija įvairioms bendroms programoms vykdyti.

Rašau , nes suvokiu, jog atgal kelio nėra. Visuomenė pereina į naują gyvenimo etapą, kuriame bendruomeniškumas tampa neįmanomu ir kiekviena iniciatyva , vedanti link to, nenusipelnys nei dėmesio, nei teigiamų galutinių rezultatų.

NB: Taip rašau, nes galėjau kritikuoti esamą ir galimą, bet turi apsistoti ties realybe.

Šių dienų vadinamas “kapitalizmas” – materialus žmogaus vidaus poreikių įsiurbimas ir išraiška išorėje – tapo tos “demokratijos” vedliu, leidusiu kiekvienam subjektui pastebėti save(identifikuotis) visoje masėje žmonių. Nustoti jausti ankstesnį išorės (visuomenės socialinės santvarkos) spaudimą vidiniams poreikiams malšinti. Kas paskatino subjektą laikytis tik asmeninio laisvo pasirinkimo, priklausomo tik nuo “sukonstruoto” žmogaus genofondo.

NB: Paaiškinimui – tai TV šou, žmonių kvailumas kaip privalumas, neišsilavinusių asmenybių išaukštinimas, primityvių žmogaus poreikių pervertinimas ir kitkas.

Taigi, bendruomenė nebegali egzistuoti “demokratiniam” pasaulyje, kas akivaizdžiai matoma dabartiniuose karuose. Kur pagrindiniams dalyviams tampa vis sudėtingiau motyvuoti piliečius dalyvauti “sistemos” darbe. Įsitikinti paprasta, įvertinus “anti-karinius”, “anti-globalistinius” procesus.

Anksčiau buvo įdomiau, nes vienos imperijos (kad ir mažos valstybės) konkuravo tarpusavyje įtraukdami beveik kiekvieną asmenybę – per patriotinius moralinius poreikius, derinant gyvenimo gerovę socialinėmis išlygomis, padėtimi visuomenėje (netgi paprastam piliečiui buvo garbė, netgi vargingoje padėtyje, gyventi “toje” imperijoje) ar kitaip.

Ta konkurencija paliesdavo bendruomenes ir tuo pačiu visus jos dalyvius, neleisdama ištrūkti ir “nuklysti” nuo bendro kelio. Nors ir skatindavo asmeninę iniciatyvą – kūrybingumą ir inovacijas, galinčias duoti didžiulę naudą visai “uždarai” populiacijai. Todėl ir būdavo gerbiamas mokslas.

NB: Daug paprasčiau laisvame kūrybingame pasaulyje išskirti įdomius žmogiškuosius subjektus, vertinant juos nuo savęs, o ne svetimų akių pagalba. (niuansų daug, tik atskleisti juo – neprotinga)

Dabar jau kelio atgal nebėra, nes technologijos leidžia pilnai atsiriboti nuo manipuliuojančio siauro rato įtakos ir pradėti rūpintis tik savimi, savo šeima ir artimaisiais. Tas yra gerai. Tokio gyvenimo ir tereikia.

Ar reikalingos žinios apie aukščiausią jėgą, jeigu viskas nulemta

Ar reikalingos žinios apie aukščiausią jėgą, jeigu viskas nulemta

Susimąsčiau, ar reikia kokių nors religinių dalykų aukščiausios jėgos vertinimui, jeigu šiame gyvenime galioja vienas dėsnis, kuriuos daug kas tiesiog nepastebi ir neanalizuoja. Nors ir vadinamas “Likimas” atspindi kažkokius nepaaiškinamus įvykius su žinoma iš anksto pasekme, tačiau jis negyvena realybėje kartu su žmogiškąją sąmone.

Šiame gyvenime vertėtų įsiminti kitą taisyklę – nuolatinis savaeigis dėsningas konstravimas visko kas gyva ir negyva. Palyginimui paimkime žmogaus genus, kurių dėka iš žmogaus išsivysto gyvybė , kuriai nulemta atkartoti gimimo žingsnį. Tai lyg ciklas, kuris analogiškas bet kuriam kitam besikartojančiam procesui šioje Visatoje. Tai tas pats, kaip mes imdami tušinuką ir užrašome iš anksto žinomą žodį, kuris atsiranda pasąmonėje neaiškiomis aplinkybėm.

Besikartojantys procesai vadinami – NSDK – nuolatinis savaeigis dėsningas konstravimas. Kuris yra įsuktas tos aukščiausios jėgos, kuriai mirtingieji nuolatos bando pritaikyti negalimą paaiškinimą nuo gauto rezultato. Aiškumui, mes negalime suskaičiuoti šios sekos  ..4+4..5+2+5+..+2+23 , nes nežinome nei pradžios , nei galo. Galime tik sustoti ties realybe, kurios dalimi yra mūsų gyvenimai, išimanti atskirą atkarpą sekoje (palyginimui , tegu būna tai istoriniai įvykiai). Pvz, 5+2+5=12 kas yra realybė, kurioje gyvename, kaip ir mūsų žinojimas apie aukščiausioje egzistavimo faktus.

NB: Atskiri žmonės sugeba įžvelgti daugiau dedamųjų tokiose sekose. Taip yra su horoskopų aiškinimais, įvairiais matematiniais modeliavimais – kuriose tokie dalykai lengvai įrodomi esančiomis iš anksto užsibrėžtomis ribomis arba skaičiais; tas galioja visur.

Tie baisiausi žmonės šiame gyvenime

Tie baisiausi žmonės šiame gyvenime

Baisiausi žmonės, kurie vadovaujasi primetama ideologija ir veikia dėl idėjinių įsitikinimų. Tai savotiški kamikadziai, kurie nesugeba savarankiškai prieiti išvadų, atskirti juodą nuo balto bei vykdantys ideologinę kryptingą veiklą.

Tokie žmonės – tai dažniausiai politinių partijų nariai, kuriems karo metais priskiriamos pareigos vykdyti konfiskacijų, genocidų , nusikaltimų ir visuomeninio paklusnumo kontrolę. Jie veikia ideologijos nepažeidžiamumo ribose – viskas kas prieš juos yra nepriimtina ir smerktina, nors apgaulei kviečiasi diskutuoti – tačiau tai tik priemonė išryškinti skirtingai mąstančius.

Dar baisiau, jeigu veikia už idėjinį įdirbį, atlyginimą piniginę išraišką – tokiu būdu žmogus visiškai pavergiamas ir tampa pavojingu įrankiu siekti tų tikslų, kuriuos užbrėžia idealogijos pagrindinis vystytojas – organizatorius. Dažniausiai tai būna vienas žmogus, atsargiai vertinantis pavaldinių priimamus sprendimus ir reguliuojantis jų veiklą.

Kame gi baisumas? Baisumas tame, jog stengiamasi apkrėsti kitus iškreipta pasaulėžiūra arba pritraukiant bei padarant priklausomais nuo jos. Šioje vietoje neegzistuoja žmogaus pasirinkimo laisvės, neegzistuoja protingumo elemento – yra tik aklas įsitikinimas bei baimė netikėti pasirinktu keliu.

Norėčiau plėstis šiame klausime, bet nematau prasmės. Vadovaukitės savo gyvenimo patirtimi, patikėkite savimi – įvertinkite paprasčiausias smegenų galimybes, atsižvelgdami į jų dydį. Išmokite pareikšti savo požiūrį ir tapkite dar baisesniais – žmonėmis su savo nuomonėmis (paradoksalu).

Jus rašote Blog’a ir Jus staigiai mirštate (netikėta avarija, liga, konfliktai)

Jus rašote Blog’a ir Jus staigiai mirštate (netikėta avarija, liga, konfliktai)

Ar apie tai pagalvojate per savo kasdienybės rūpesčius, kurie niekam visiškai neįdomūs. Ar įvertinate tai, jog Jūsų šapalionės taip ir pradings tuščiame gyvenime, kuriuo taip ir nesupratote. Ar susitaikėte jau, jog atskira subjektyvi pozicija, kuri vertinga tik patiems Jums, kaupta diena iš dienos taps niekalu ir laikui bėgant išsitrins net iš virtualybės, nekalbant, jog ir gyvenime neegzistuoja pomirtinis gyvenimas.

Teks su viskuo susitaikyti. Žmogus į šį pasaulį ateina ateina vienas, žinomas tik keliems asmenims ir išeina iš jo tuo pačiu keliu. Tokia pati lemtis ir virtualybėje, tik čia praleistos ilgos valandos parodant savo pasaulėžiūrą, pomėgius, atradimus ar domėjimosį dalyką – nueis tiesiog į užmarštį. Nelabai kam bus ir įdomu skaityti senus, daugiau nebeatsinaujančius , įrašus. Ypač tuo metu, kada pasaulis juda vis sparčiau į priekį.

Pati virtuali sistema labai gerai sutverta, kiekvienas žmogus tapo nuomonės nešėju ir turintis visas galimybes ją apginti nuo reikalingos ar ne kritikos. Tam sukurtas net saugos mechanizmas – slaptažodžiai, žinomi tik Jums, kurie bus nusinešti į kapus kartu su Jumis.

Bet įdomiausia kitkas. Visuomenė per virtualybę dar labiau suskaldoma ir žmonės dar stipriau susvetimėja, nes išsiskiria jų pačių bendri interesai. Verta pastebėti, jog atsiradus nors vienam šalininkui kieno nors pozicijos(ypač klaidingos), tas efektas sustiprėja ir ši naujai susiformavusi grupė – tai laikinas gyvenimo miražas, nesukuriantis tolimesnio ar neturintis plėtimosi gairių. Tai yra “virtualybė”.

Nėra visuomeninio bendro intereso – nėra ir žmogaus gyvenimo prasmingumo gerinant aplinkui esančią buitį. Yra tik individualus kiekvienos asmenybės siekis pasirūpinti savimi, peršokus per bendruomeninės kūrimosi etapą. Kas pasekoje ir sukūrė – neprižiūrimos kapinės, atsainus elgesys tarpusavyje, amoralumo vyravimas, materialinės naudos viršenybė virš siekio patirti dvasinį pasitenkinimą ir kiti. Tokia lemtis ir dabartis tos akimirkos, kada Jus egzistuojate ir nebegzistuojate (šiandien kvėpuojate, o ryt jau nebe).

Žmonių bendravimas (laiko bėgyje)

(Tarpusavio) žmonių bendravimas (senai norėjau trumpai aprašyti tai)

Jeigu nenagrinėti Europos valstybių žmonių, o tiesiog paimti paprastą Lietuvėlę ir įvertinti žmonių gebėjimą skaityti, rašyti. Tai gana greitai  iškyla visi atsakymai į šiomis dienomis ir artimiausiai metais būsiančią padėtį žmonių vystymosi prasme.

O pritaikius tas tendencijas, kuriomis bandoma nuslopinti naują evoliucijos etapą – daug ką ir žodžio prasme nuteist bei konstatuoti kaip parazituojantį veiksnį.

Raštingumo faktai

Lietuvoje prieš antrąjį Pasaulinį karą tebuvo beveik penkiasdešimt procentų žmonių gebančių skaityti ir rašyti. Tad orientaciniai ir kaimyninėse šalyse panašūs rodikliai, tačiau esant didesnei žmonių populiacija – mažesnis ir procentas.

Tarkim,  jog iš to skaičiaus – mokančių rašyti ir skaityt – ir buvo pagrindiniai visų socialinių ekonominių ir pramonių šakų specialistai kuriantys valstybės pamatus. O didžioji dalis – tai vyrai, nes tų metų požiūris į moteris buvo kiek šaltesnis.

Pasaulinis karas nusinešė labai daug aukų su savimi, tad procentaliai raštingumas krito dvigubai, ką ir reikėjo atkurti. Leisti žmonėms išmokti skaityti, mokytis ir vystytis. Tad iki šių dienų sklinda kalbos apie žmonių patekimą į universitetus per sudėtingus konkursus, norą mokytis ir stengtis siekti rezultatų. Žmonėms buvo primesta tam tikra mokymosi kultūra – tendencija, leidžianti formuoti mąstyseną pagal ideologijoje paskendusią mokslo filosofiją ( vienokių rašliavos specialistų kūrinių iškėlimas, tam tikrų meno kūrinių kaip taisyklingų pateikimas, verčiant cituoti ir ginti bei formuoti savo gyvenimą pagal tai ).

Bet lygiagrečiai nebuvo skatinama laisvai mąstyti, turėti platų pasaulio suvokimą ir ginti savo nuomonę visais gyvenimo požiūriais.

Tam žmones ribojo tikromis sienomis, informacijos trūkumu, laisvo žodžio varžymu, cenzūros egzistavimu – taip buvo visuose šalyse.

Dabartiniai laikai

Lyg ir gerai, beveik visi Lietuvos piliečiai išmoksta skaityti ir rašyti, bet nuo senų laikų veikianti sistema neskatina saviraiškos būdu ir tarpusavio betarpiško pažinimo per bendradarbiavimą.

Žmonės nesugeba išsakyti savo subjektyvių pozicijų, nes švietimas nenukreiptas ta linkme ir dėl to toks pilkas vaizdas šiuolaikinių technologijų amžiuje, kada neįmanoma atrasti didelio kiekio nepriklausomų nuomonių, nors piliečiai pajėgūs pateikti vieni kitiems savo mintis.

Tuo ir spekuliuojama, kas leidžia užspausti visuomenės narius į tam tikrus rėmus, verčiant domėtis tuo kas pateikiama, toliau tendencingai neskatinant žmonių turėti atskiros pozicijos. Tegu tai būna televizija, radijas ir mados šauksmų įterpimas į pasąmonę.

Kodėl mus visus taip traukia Vakarų kultūra

Tik dėl vienos priežasties – žmonės jau ne pirma kartą reiškia savo laisvą poziciją ir sugeba ją apginti. Kas jų šalyje primina revoliucijos laikai, verčiant cenzūrą, apribojimus ir kitas kliūtis, neleidusias žmonėms lengviau dvasiškai kvėpuoti.

To vakuumo, kuris tampa pereinamuoju laikotarpiu Baltijos regione, jų valstybėse nėra. Jie , galima sakyti, pirmauja visuose mokslo srityse bei socialinis gyvenimas sudėtingai sukritikuojamas.  Aišku viskas turi būti pusiausvyroje ir neigiamų elementų egzistuoja joje, bet pusiausvyra išlieka.

Anksčiau būdavo daug blogiau

Svarbu prisiminti vieną – prieš šimtą metų su trupučiu, žmonės nebuvo raštingi. Tiesiog žodinis bendradarbiavimas nepaliekant jokių rašytinių ar kitokių popiergalių vienų kitiems, taip vadovaujantys atmintimi ir parankine kokia priemone – paprastų žmonių tų metų kasdienybė.

Tai, aukštas išsilavinimo  lygis, tebuvo tam tikrų žmonių privilegija, kuri stabdė visuomenės žengimą į naują etapą. Bet pats gyvenimo kelias susiklostė taip, jog žodžio ir kalbos instrumentai tampa pagrindiniais ir esminiais įvairiam bendravime tarp žmonių(Gyvas, radijo ryšiu, vaizdo priemonėmis ar virtualus , ar dar kitoks).

Pastebėjimas dėl virtualaus bendravimo

Jau beveik dešimt metų vis tobulėja technologijos ir žmonės pradeda beveik vienodu metu įsijungti į tų tendencijų kaitą. Tik vienas minusas, jog tomis technologijos vėl ir vėl pirmiausia apsirūpina Vakarai negu trečiųjų šalių piliečiai – kas jau tampa įpročiu ir nekintamu dalyku.

Na ir suvaržymas žmogaus laisvės atsiliepia į jo gyvenimo būdą. Daugelis pokalbių svetainių – tai pigus pakvailiojimas žmogaus prigimtimi. Žaidimai – tampa tik sisteminiu varikliu verčiant žmones vykdyti tam tikras funkcijas, apsiribojant tyliu veiksmu.

O Vakarai tuo metu stengiasi primesti žmonėms socialinius tinklus – bendravimo erdve, kurioje nevaržomai reiškiamos ne tik įvairios idėjos, bet ir spontaniškai nukreipiami bendri žmonių interesai link jų įgyvendinimo – ieškant naujų būdų kaip pagerinti tą aplinką (virtualią). Kuri leido , pagaliau , susiburti viso pasaulio šalių žmonėms ir nebepriklausyti nuo juos supančių įstatyminių voratinklių. Evoliucija…

juodraštinis prasilakstymas..

Ko nepastebi žmonės dienos bėgyje

Pastebėjimas

Kasdieninė situacija: žmogus keliasi ryte ir neskubom ruošiasi darban. Jo kelionė ir grįžimas atgalios. Ar tamsų vakarą ar šviesiu paros metu.

Žmonės per gerai įklimpę į realybės pastovumą, kurioje smulkmenos nėra esminės ir tik bereikalingai atimančios laiką. Tik ar iš tikrųjų verta jų nepastebėti.

Ties debesys, kurie kartais paslepia ryto saulę. Tas pliurpiantis lietus, kuriuo lašai sukelia kiekvienoje baloje naują bangą. Vėjas, nunešantis popierinio laikraščio gabalą kažkur į tolumą. Ta rytinė ramybė iš lėto virstanti į per dieną nesustojamą judėjimą. Pralekiantys paukščiai virš galvos, kurie nenorom, visai netyčia,  sukelia kuriam nors žeme einančiam žmogui netikėtiną diskomfortą, verčiant jį sugrįžti namo persirengti.

Galbūt ir žvaigždėtas dangus, pakėlus galvą, tampa miela verta pastebėjimo smulkmena. O kas jis per vienas – iki šiol žmogaus vaizduotė neįgali prieš jį.

O kiek to šurmulio gatvėse, kurioje tvyro rizika susirast netikėtų rūpesčių – užtenka kam nors suklysti, žioptelėti ir problemos iki pietų ar dar toliau.

Tas tvarkingumas, taisyklingas žmonių išsibėgiojimas po savo kamputį. Tiksliai pagal tvarkaraštį judantys gyvi ir negyvi materialūs daiktai. Daugelis jų kažkodėl negendantys, nors ir šlubuoja sveikata abiejų gyvenimo dalyvių.

Niekaip nekrenta kažkas iš skausmo, neįvyksta jokio staigaus proceso įtraukiančio į save daugelį toje vietoje esančių asmenų. Ramybė ir tvarka.

Nors tuo metu, lietaus balose galima atrasti iš nežinia kur lietumi besimėgaujančius sliekus. O gal vasaros karštyje belakstančius vabaliukus, kurie įkyriai sulenda į viską kas įmanoma.

Kiek daug vienu metu visko.

O ir žvaigždėse judėjimas, kuris mums visai nerūpi. Užtenka ir vieno savęs, su viena vienintele širdimi kūne, kurios pulsavimas neįkandamas mums. Kada sustos – net nesusimastome. Ir apskritai, gyvendami įprastą gyvenime – nutolstame nuo savęs,  tuo pačiu ir nuo kitų.

Žmogus pastebi rega ir įsiklauso esant garsui, net nesąmoningai pradeda mąstyti ta linkme, kurią jam pateikia gyvenimas. Netikėtumas.