Pagarba – dar vienas kovotojas prieš žyduomenę

Gaila, Jonai, nors tu nusiteikęs prieš bendrą norą sugrąžinti Lietuvą į Rusijos Federaciją, bet..

Gaila, Jonai, nors tu nusiteikęs prieš bendrą norą sugrąžinti Lietuvą į Rusijos Federaciją, bet..

Bet gerbiam tave už drąsią ir pastovią nuomonę, kuria tu ilgą laiką pasižymėjai internete . Gaila, jog tau trūksta logikos – bet tai tėra gamtos dovana ir nė kiekvienas žmogus ja apdovanotas. O technologinis neišprusimas Tave pavedė informaciniame kare, todėl nekokia ateitis laukia tavęs Lietuvoje su Tavo subjektyvia pozicija.

Todėl, gerbdami tave, Jonai, siūlom tapti mūsų komandos nariu ir nustoti keikti Rusijos Federaciją. Siūlom prisijungti prie komandos ir suduoti žydiškoms atmatos smūgį atgal bei susigrąžinti garbę, kurią purvini žydiški išsigimėliai stengiasi atimti iš mūsų.

Svarbiausia Tau, nustoti loti prie V.Putina ir pasitikėti mumis.  Mes gimėme CCCP ir mes privalome sugrąžinti CCCP atgal. O su tais teisėjai bus atskira kalba ( iki deportacijos iš Lietuvos su visa jų plačia gimine – gailesčio jokio nesulauks jie )

Teismas vs Jonas

Pagarba jaunam revoliucionieriui

“Durnių laivas” – Vytautas Petkevičius. Jeigu neskaitęs, apie savo tautą nieko nežinai. Elektroninė knyga(PDF)

“Durnių laivas” – Vytautas Petkevičius (Elektroninė knyga)

Skaitau ir šypsaus!  Vat štai čia knygelė !  REKOMENDUOJU KIEKVIENAM

gerb. Vytautas Petkevičius 1930-2008

Parsisiųsti: Vytautas Petkevicius “Durnių laivas” ( elektroninė knyga – PDF)

gera knyga, fantastiška !

NB: Įvertinus fašistinės konservatorių grupės saviveiklą internete, knygos adresas rastas Rusijos serveriuose.

Džiaugiuosi kiek daug gero padaro “matricalietuvoje”

Džiaugiuosi (kas reta) kiek daug gero padaro matricalietuvoje.wordpress.com

net nėra ką komentuoti, kiek daug vienas žmogus padarė atverdamas žmonėms sąmonę ir atskleisdamas jiems realybę.. patinka stebėti iš šalies kaip vyksta šis procesas

tai vienas iš nedaugelio žmonių turinčių Dievo dovanotą likimą padėti Lietuvos žmonėms šiame klastingame gyvenime išmokti žengti tvirtą žingsnį į rytojų

pamenu, jo pastovų populiarumą WordPress.com sistemoje – lietuviškoje blogosferoje – jau tada žinojau , jog bus įdomus tęsinys

Trečias pasaulinis prasidės šiais metais. Ruoškitės laidoti savo vaikus

Nepriklausomas analitikas – Domas Rimša

Karo būgnai pradeda baladotis Irane (http://www.foreignaffairs.com/articles/136917/matthew-kroenig/time-to-attack-iran), Sirijoje (http://www.bbc.co.uk/news/world-middle-east-16379727) bei pietų jūroje Kinijoje (http://www.chinadaily.com.cn/cndy/2011-12/31/content_14361873.htm) ir dar ne viename ir ne dviejuose karštuosiuose pasaulio taškuose. Tuo metu vis daugiau ir daugiau žmonių stebisi kaip, pasaulis, ir taip pavargęs nuo beprasmių skerdynių bei nesibaigiančių konfliktų, vėl puola į tą pačią duobę.

Tam, kad suprasti šitą, atrodytu, paradoksą, pirmiausia reiktų pasigilinti į amžių senumo “karo” žiniasklaidos istoriją. Žiniasklaidos kuri buvo ir yra naudojama tautą (-as) įsuktį į karo sąmišį, nužmoginti tariamus priešus, ar net manipuliuoti faktais taip , kad žmones priversti įtikėti karo priežastimis, kurios po keletos dešimtmečių tampa vieša fikcija.

Yra toks terminas – “geltonoji žiniasklaida” (http://en.wikipedia.org/wiki/Yellow_journalism). tai, katilas kurianamas sencacingomis, skandalingomis ir dažnai nuo tikrovės atitolusiomis istorijomis. Vienas iš šios žiniasklaidos pradininkų buvo William Randolph Hearst’o “New York Journal”. Viename absurdiškiausių šio reiškinio pavyzdžių, Hearst’o leidinys, garsiausiai trimitavo apie tai jog amerikiečių lainerį “Maine” nuskandino ispanai (http://opiniaododavid.files.wordpress.com/2010/05/uss_maine_capa_new_york_times.jpg). Turint galvoje tai, kad tas pats laikraštis “stūmė” anti-ispanišką propaganda skelbdamas apie tariamus ispanų nusikaltimus (kankinimus ir prievartavimus) prieš Kubą, nesunku suprasti kodėl “Maine” incidentas tapo paskutiniu lašu JAV tautai, kuri palaimino savo tautiečius pradėti Ispanijos – JAV karą. Ir nors tikroji “Maine” incidento priežastis buvo sprogimas sekęs gedimą anglies konteineryje, JAV švietimo sistemoje dar ir dabar minima tariama ispanų provokacija ir teisinamas Ispanijos-Amerikos karas.

Labai gerai visą šį fenomeną atspindi pačio Hearst’o pasakyti žodžiai “New York Journal” iliustratoriui : “You furnish the pictures and I’ll furnish the war”.

Galime pabandyti prisiminti kaip JAV įsitraukė į I-ąjį Pasaulinį Karą. Vėl – nuskandintas laivas. Šį kart tai buvo Britų laineris “Lusitania” plukdęs apie 1000 amerikos piliečių ir kaip teigiama nuskandintas torpedos paleistos iš Vokiečių povandeninio laivo buvusio netoli Airijos krantų. Tačiau nuo visuomenės buvo nuslėptas faktas jog savaitė prieš įvykį, tuo metu Karališkojo Jūrų Laivyno Admirolas Winston Churchill’is pasiuntė žinutę Rinkos Tarybos (Board of Trade) prezidentui, kurioje buvo minima : “it is the most important to attract neutral shipping to our shores, in the hopes especially of embroiling the United States with Germany.” (http://www.lewrockwell.com/orig/raico-churchill2.html). Taip pat straipsniai apie šią ataką nutylėjo ir apie faktą jog “Lusitania” gabeno amuniciją ir kitas karines “gėrybes” (http://www.archaeology.org/0901/trenches/lusitania.html). Na, ir žinoma, vietoj to buvo skelbiama, kad ši ataka buvo visiškai netikėta, nepateisinama ir atlikta priešo-maniako. Ko pasekoje tauta vėl buvo įsukta į karą.

JAV dalyvavimas II-ąjame Pasauliniame Kare taip pat paremtas žiniasklaidos melu ir faktų nuslėpimu. Netgi tada kai leidinys “Honolulu Advertiser” įspėjo apie galimą Perl Harboro ataką (http://whatreallyhappened.com/IMAGES/pearlharborwarning.jpg), netgi tada kai Japonų laivyno slapti kodai buvo iškoduoti (http://www.independent.org/newsroom/article.asp?id=127) ir kai JAV Karo reikalų Sekretorius Hanry Stimson, savaitę prieš antskrydį, savo dienoraštyje, parašė apie pokalbį su prezidentu Roosvelt’u kuriame aptarinėjo : “how we should maneuver them [the Japanese] into the position of firing the first shot without allowing too much danger to ourselves” (http://www.newworldencyclopedia.org/entry/Henry_L._Stimson#cite_note-1), visa tauta vistiek tikėjo jog Perl Harboro ataka buvo visiškai netikėta.. Ir tik prieš mėnesį deklasifikuotas dokumentas parodė jog apie būsimą Japonų puolimą, prezidentas Roosvelt’as žinojau jau trys dienos iki atakos. (http://www.usnews.com/news/blogs/washington-whispers/2011/11/29/declassified-memo-hinted-of-1941-hawaii-attack-). Tačiau istorijos knygose Perl Harboro mūšis vis dar pateikiamas kaip netikėtos atakos pavyzdys.

Dar ne viskas, skaitykit toliau.. 1964 metų Rugpjūtį visuomenei buvo pranešta, jog Tonkin’o įlankoje (Gulf of Tonkin) šiaurės vietnamiečiai du kartus atakavo JAV karinį laivą “US Destroyer”. Šios atakos buvo pateiktos kaip aiškus, “komunizmo agresijos” pavyzdys, ko pasekoje JAV kongresas palaimino rezoliuciją kuri suteikė teisę prezidentui Johnson’ui pradėti siųsti JAV karius į Vietnamą (http://www.infoplease.com/ce6/history/A0849037.html). 2005 metais į viešumą pasklidęs Nacionalinės Saugumo Agentūros (NSA) atliktas vidinis tyrimas atskleidė jog antroji ataka prieš “US Destroyer” niekada neįvyko (http://www.nsa.gov/public_info/_files/gulf_of_tonkin/articles/rel1_skunks_bogies.pdf). Taigi, beveik 60 000 amerikiečių, trys milijonai vietnamiečių bei apie 500 000 Kambodžos bei Laoso gyventojų prarado gyvybes dėl incidento kuris įvyko tik prezidento Johnson’o administracijos vaizduotėje (http://www.gwu.edu/~nsarchiv/NSAEBB/NSAEBB132/tapes.htm) bei masinės žiniasklaidos puslapiuose (http://www.npr.org/templates/story/story.php?storyId=3810724).

1991 pasauliui buvo pristatyta graudžioji Nayirah istorija, kurioje Kuveitietė mergaitė liudija apie Irakiečių vykdomas žudynes Kuveite (http://www.youtube.com/watch?v=LmfVs3WaE9Y). Tačiau apie ką pasauliui buvo nutylėta, tai faktas jog visas šis incidentas tebuvo viešųjų ryšių agentūros Hill and Knowltown projektas (http://www.prwatch.org/books/tsigfy10.html), o liudijusi mergaitė – pačio Kuveito ambasadoriaus duktė. Taigi visa tauta buvo priversta niršti ant Sadam Hussein’o rėžimo ne dėl dokumentuotų ir įrodytų jo nusikaltimų prieš savo šalies žmones naudojant ginkluote ir pinigus gautus iš tos pačios JAV, bet dėl išgalvotos istorijos, parašytos PR agentūros ir masiškai sektos televizoriaus ekranuose.

Prieš prasidedant karui su Iraku JAV žiniasklaida dar kartą “paėmė jautį už ragų” ir klausimą “ar Irakas turi masinio naikinimo ginklą ?” pateikė kaip “kur Irakas slepia masinio naikinimo ginklą ir kaip mums juos nuginkluoti ?”. Toliau sekė “The New York Times” žurnalistės Judith Miller propagandiniai straipsniai apie tą patį MNG kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo paremti melu ir dezinformacija (http://en.wikipedia.org/wiki/Judith_Miller_%28journalist%29).
Galiausiai visa vakarietiška žiniasklaida mirgėjo tokiomis antraštėmis kaip “What precise threat Iraq and its weapons of mass destruction pose to America ?” ar “Making a good-faith effort to disarm Iraq’s weapons of mass destruction” (http://www.fair.org/index.php?page=1150). Reportažai apie MNG buvo leidžiami į ekranus nepatvirtinus nė vieno fakto, tačiau kalbėta buvo taip, jog MNG Irake yra nenuginčijamas reiškinys. Ir nors jau senokai aišku jog jokio MNG ten nebuvo, o valstybės administracija, eilinį kartą, melais tautą nuvedė į dar vieną karą, viskas ką Bush’o administracija gavo prieš dokumentuotą karo nusikaltimą tebuvo mandagi diskusija vienoje iš sekmadieninių politinių laidų (http://www.youtube.com/watch?v=jnLERW7snUQ).

Stebėtina, tačiau panašu jog publika nepasimoko net ir po tiek, gyvybes kainavusio, žiniasklaidos melo. O pati žiniasklaida, publikos nuomonę manipuliuoti pradėjo dar “nagliau” ir aktyviau.

Vėliau, tais pačiais metais, CNN pradėjo eskaluoti medžiagą filmuotą bombarduotame Tskhinvali (Pietų Osetija), tačiau publikai įteigta buvo, jog tai priešo ruso subombarduotas Goris. (http://www.liveleak.com/view?i=6a5_1218787979)

2009 metais, BBC visuomenei parodė iškirptą fotografiją, kurioje, kaip teigė BBC, protestuotojai protestuojantys prieš Irano valdžią. Tačiau kiek vėliau, LA Times, paskelbė neiškarpytą fotografiją kurioje aiškiai matyti jog tai buvo minia susirinkusi palaikyti Ahmedinejad’o (http://whatreallyhappened.com/WRHARTICLES/iranprop.php)

2011 metų rugpjūtį, tas pats BBC paleido filmuota medžiagą kurioje, kaip buvo teigiama, Libijos žmonės šventė Tripolio žaliojoje aikštėje (Tripoli’s Green Square) (http://www.youtube.com/watch?v=R_-lzI8I0_0). Tačiau kai į redakciją pradėjo plūsti laiškai su pasipiktinimais, BBC prisipažino, jog “visai netyčia” vietoj medžiagos iš Tripolio buvo paleista medžiaga iš Indijos (http://www.prisonplanet.com/bbc-responds-over-false-tripoli-footage.html).

Tą patį mėnesį, CNN raportavo iš Žmogaus Teisių Stebėtojų Sirijoje (Syrian Observatory for Human Rights) ir skelbė jog aštuoni naujagimiai žuvo Hama miesto ligoninės inkubatoriuose po to kai Sirijos valdžia, tariamai, nutraukė elektros tiekimą (http://edition.cnn.com/2011/WORLD/meast/08/07/syria.unrest/). Kai kurie naujienų tinklapiai parodė ir mažylių nuotraukas kurios vėliau buvo pripažintos darytos ne Hama mieste Sirijoje, o Egipte (http://electronicintifada.net/blog/ali-abunimah/how-cnn-helped-spread-hoax-about-syrian-babies-dying-incubators). Nuo to laiko taip ir neatsirado nė vieno įrodymo jog kaltinimai pagrįsti.

Kad ir kaip šokiruojančiai ir neįtikimai skambėtų visas šis melas, manipuliacijos ir tariamos “klaidos” tai toli gražu tik dalelė tikrosios karo propagandos jėgos.

Štai 2005 metais, Bush’o administracija prisipažino gaminusi vaizdo įrašus kurie atrodė lyg žinių reportažai iš nepriklausomų žurnalistų, vėliau juos platinusi žinių tarnyboms kaip reportažus vakaro žinioms (http://msnbc.msn.com/id/7183882/#.TwgmxjXnDgw). O kai Atsakingos Valdžios Taryba (Government Accountability Office) pareiškė jog tokie veiksmai nusižengia konstitucijai ir bus konstatuojami kaip propagandos kurstymas, Baltieji Rūmai tiesiog išleido pataisą kuri visą tai pavertė legaliu aktu (http://www.washingtonpost.com/wp-dyn/articles/A36694-2005Mar15.html).

2008 metų balandžio mėnesį “The New York Times” atskleidė slaptą JAV Gynybos Departamento (US Department of Defense) programą pradėtą 2002 metais. Programą kurios dalis buvo “infiltruoti” tarnybą baigusius kariškius į įvairias politines pokalbių laidas kaip “nepriklausomus analitikus”, nors vos ne kiekvienas žodis iš jų lūpų buvo kruopščiai paruoštas Pentagone (http://www.nytimes.com/2008/04/20/us/20generals.html?ref=todayspaper).
2011 metų gruodį, pats Gynybos Departamento inspektorius išleido raportą kuriame teigė jog minėta programa visiškai atitinka valdžios politiką (http://www.nytimes.com/2011/12/25/us/pentagon-finds-no-fault-in-its-ties-to-tv-analysts.html?_r=4&pagewanted=all)

Prieš mažiau nei metus buvo išaiškintas dar vienas JAV bandymas kontroliuoti žinių plitimą pasaulyje. Paaiškėjo jog JAV valdžia pasirašė kontraktą su HBGary tam, kad būtų pagaminta programa galinti automatiškai kurti socialinių tinklų vartotojus skleidžiančius fiktyvią informacija ne tik tuose pačiuose soc. tinkluose bet ir kituose tinklapiuose (http://www.globalresearch.ca/index.php?aid=23434&context=va).

—————————————

Taigi, ką aš noriu pasakyti – nepriimkit žinių tarnybų pateikiamų naujienų už gryną pinigą. Pasistenkit išgirstus faktus patikrinti ir tik tada formuokite savo nuomonę vienu ar kitu klausimu.

Jūs turite suvokti . “Alfa” grupė

Geriausio Lietuvos rašytojo (Vytauto Petkevičiaus) nuomonė apie fašistinę landsberginę gnydą

Geriausio Lietuvos rašytojo (Vytauto Petkevičiaus) nuomonė apie fašistinę landsberginę gnydą

Rašytojo Vytauto Petkevičiaus pareiškimas, perskaitytas viešame Vilniaus apygardos teismo posėdyje

Pareiškimas

Man iškelta byla yra ištisas loginis ir literatūrinis nesusipratimas.

Visų pirma tokio žmogaus kaip V.Landsbergis-Žemkalnis, kurį aš neva esu įžeidęs savo knygoje, gyvenime iš viso nėra. Yra tik Vytautas Žemkalnis, kuris 1938 metais žydiškąją savo pavardės dalį nusimetė ir liko tik V. Žemkalnis. Jis apie tai parašė spaudoje, savo biografijoje ir laiške Reichsministrui Alfredui Rozenbergui. Visuose jo asmens dokumentuose ir vėlesniuose apdovanojimų raštuose, charakteristikose, turto grąžinimo popieriuose rašoma tik Vytauto Žemkalnio pavardė.

Manau, skaitytojams vertėtų skaityti analitiko-politologo Tomo Čyvo “blogą”

Manau, skaitytojams vertėtų skaityti analitiko-politologo Tomo Čyvo “blogą“

Esu ne sykį sakęs, jog yra Lietuvoje keletas žmonių, kuriais vertėtų pasitikėti ir klausytis ką jie perteikia raštu visuomenei. Jie tikrai gyvenime nenuklys ir objektyviai (nešališkai) įvertins įvairaus pobūdžio informaciją, svarbią kiekvienam skaitytojui.

Tuo labiau, bent man Tomas Čyvas daug perspektyvesnis ilgalaikėje perspektyvoje, kaip pagrindinis Lietuvos ekspertas vidinės (Lietuvos) ir geopolitinės situacijos apžvalgoje.

Netgi nenustebčiau, jog netolimoje ateityje šį žmogų puls įvairios informacinės struktūros arba Generalinė prokuratūra (kartu su Vilniaus apygardos teismu) už įvairias aštrias publikacijas. Tačiau, tai būtų beprasmiška kova – prieš asmenybę nepakovosi.

NB: mane džiugina tai, jog paskutiniom savaitėm Tomo Čyvo “blogas” yra tarp populiariausių WordPress (kas gana sudėtinga masinėje konkurencijoje). Tikrai, atvirai, šis žmogus dar daug ką nuveiks visos visuomenės labui (laikas tą įrodo – tuo jau galėjo įsitikinti skaitytojai šios svetainės)

Šiaip, bendram išprusimui siūlau pasiskaityti termino “skrajojanti demokratija” apibrėžimą.

Lietuvoje atsiranda drąsių ir kūrybiškų žmonių, žiniasklaidos vadinamų vandalais

Lietuvoje atsiranda drąsių ir kūrybiškų žmonių, žiniasklaidos vadinamų vandalais

nb: nuo manęs: sienų tepliotojai (grafiti) – tai neišsivystę mažamečiai dalbajuobai, kurie nesugeba iškreikšti nieko protingo – tik savo degradų kilmę

Jeigu daugelis mokėtų protauti ir daryti analizes, tai suprastų, jog bet kokie paminklai buvusiems ar esamiems vadovams – tai yra paprasčiausias grynas vergvaldystės įamžinimas. Ir tik neišsilavinę runkeliai gali teigti, jog karalius – tai istoriška asmenybė turinti didelę svarbą tautos raidoje.

Nėra taip, nes vergvaldžiai, naudodami smurtą prieš beginklius gyventojus, gyveno sočiai ir nerūpestigai, mokėdami arba suteikdami tam tikras sąlygas istorijos perrašytojams (falsifikatoriams).

Deja, internetas leidžia dabartiniu metu daug bendrauti ir atrasti tikrąją įvykių seką praeityje. Suprasti, jog istorinės figūros, kurias nuo mokyklos suolų buvo stengiamasi įpiršti paprastiems žmonėms į pasąmonę, tėra tik buvusių smurtaujančių grupių vadeivos – savo laiku apkrovusius gyventojus mokesčiais ir kitomis duoklėmis.

NB: Įdomu, jog tuos, kurie kiek mandresni , išvadina psichiniais ligoniais per žiniasklaidą ( parodyti diebilams runkeliams, jog savo nuomonės negalima turėti dėl istorijos). Kas keista netgi apie pasaulinius sąmokslus kalbančius žmones lygiai taip pat priskiria tai kategorijai.

Pagalvojus – alkoholį tikrai vartoja natūralai dalbajuobai, o mąstantys ir save ir kitus gerbiantys – netingi ir pieną pareklamuoti

Pagalvojus – alkoholį tikrai vartoja natūralai dalbajuobai, o mąstantys ir save ir kitus gerbiantys – netingi ir pieną pareklamuoti

Ir iš tikrųjų, pamąsčiau – nu negerbiu tų išgeriančių žmonių, tiesiog laikau juos mėsos gabalais kol jie vartoja alkoholį, nes naudos jokios iš jų – nei sau patiems, nei kitiems. Tiesa, šiandien penktadienis – dalbajuobai galės smagintis atskleidę gyvulišką prigimtį.

Nu, kiekvieno teisė rinktis – arba vergauti arba laisvai gyventi (deja, alkoholi vartojimas nėra laisvas žmogaus pasirinkimas). O šiam vakarui dalbajuobams (runkuliams) skirta nuotrauka, kurioje Rusijos Federacijojs prezidentai (vieninteliai pasaulyje visų tautų gerbiami žmonės) prieš žiniasklaidos kamerų reklamuoja pieną, o ne dalbajuobų taip mėgstamą alkoholį (bet kokioje formoje – vynas, šampanas, alus ar degtinė, ar dar kas nors kitkas).

Ir beje,  geriausia patikrinti ar žmogus yra dalbjuobas – jam pasiūlyti išgert.

Aiškiai rašo žmogus šioje vietoje – http://lietuvos-emigrantas.blogspot.com

O daugiau informacijos bus ?

http://lietuvos-emigrantas.blogspot.com/

Daug permetu akimis tinklaraščių, bet retas orginalumu traukia: netiesa.lt

Daug permetu akimis tinklaraščių, bet retas orginalumu traukia: netiesa.lt

Tarkim, daug egzistuoja blogų, kuriuose žmonės stengiasi dalintis mintimis arba asmeniniais pergyvenimais, tačiau retas jų aprėpia platesnę erdvę negu keturios buto sienos ir siauro draugų rato įtaka. Tai suprantama, nes BLOGUS šiuo metu pildo gana jaunesnio amžiaus žmonės, todėl jiems ir netenka suvokti gyvenimo plačiau negu mato akys ir lygiagrečiai suvokia sąmonė.

netiesa.lt - įdomi tuo, jog žmogus gana operatyviai susitvarko su informcine baze (įvairiais žinių šaltiniais) ir išreiškia savo poziciją tais klausimais. Analizė labai tiksli ir verta perskaityti tolimesniam savarankiškam apdorojimui (suprasti ką perteikia žmogus tuo turiniu).

NB: Nu nėra tiek daug tinklalraščių, kuriose verta aukoti savo laiką. Tai vienetai, kurių pagrindu turi atsirasti panašūs. Tai žmonės, kurie jeigu ir darys klaidas, jie pasitaisys ir vis vien atsistos ant teisingo gyvenimo kelio.

Pasižiūriu į įvairius politologus, politikus, ekonomistus ir kitus gyvenimo personažus – bet tai tuštuma, lyg tuščias kibiras, kuriam lemta gulėti gatvės tolimiausiam kampe iki koks pagrandukas nenuspirs tolėliau, išgaudamas gana bjaurauką garsą.

Patinka atrasti, jog smegenų nuplauti visai visuomenei nepavyksta ir stipresni iškyla virtualioje erdvėje į paviršių. Lygiai tokia pati situacija nutiko su Drąsiumi Kedžiu, kai asmeninis gyvenimiškas tvirtas nusistatymas ir kovojimas dėl to, atvėrė daugeliui kiek kitokį gyvenimo supratimą. Gaila, jog teko  nebėra to žmogaus, bet jis liks ilgam.

nuoroda: netiesa.lt

Juozas IVANAUSKAS: Gyvenimo prasmė ( verta perskaityti ir susimąstyti – skirti 5 minutes savo laiko )

Juozas IVANAUSKAS: Gyvenimo prasmė ( verta perskaityti ir susimąstyti – skirti 5 minutes savo laiko )

Šeštadienio esė

Gyvename tik vieną gyvenimą…

Juozas IVANAUSKAS

Mes negalime palikti savo šalies, kol teisėsauga yra tokioje apgailėtinoje, tiesiog tragiškoje padėtyje. Aš manau, kad žmogus gimsta ne tam, kad bijotų, kiekvienas pilietis už teisybę privalo kovoti!.. Lygiai taip pat ir su ta korupcija, nepasotinamu pinigų troškimu. Tegul kiekvienas žmogus susimąsto apie tai, kad jis gyvena tik vieną gyvenimą, niekas iš mūsų negyvens nei dviejų, nei trijų kartų!.. Manau, nei tie dideli turtai mums reikalingi, nei ta baisi valdžia yra reikalinga žmogui. -   Teisėja Neringa VENCKIENĖ

Kaitrios vasaros dienos, kokios ilgos ir varginančios jos bebūtų, nesibaigiančių rūpesčių, minčių, polėkių versmėje pašėlusiu  tempu garma praeitin, nepastebimai keičia viena kitą, kol ties kažkuriuo posūkiu stabtelėjus trumpam atokvėpiui, lyg perkūnas iš giedro dangaus, intuityviai šmėsteli nuojauta, kad pasirinkta kelio kryptis, kasdienių norų tenkinimas, turto troškimas bei siekiamas tikslas nenumaldomai trumpina kiekvienam iš mūsų skirto, ilgesnio ar trumpesnio laiko atkarpą, ir kažkurią, niekam iš anksto nežinomą akimirką X, kertant finišo tiesiąją, mus pasitinka Amžinybė!..

Šiame informacinių technologijų, internetinės žiniasklaidos, modernių komunikacijų amžiuje, kaip bebūtų keista, dažniausiai pristingame laiko gan paprastiems, šiltiems žmogiškiems tarpusavio santykiams, artimųjų atjautai, įsiklausymui vienam į kitą ir, galbūt, kažkur giliai širdies kertelėje užspaustiems, bene patiems svarbiausiems, esminiams dalykams, kurie, faktiškai, ir apsprendžia kiekvieno mirtingojo individo egzistencijos prasmę.

Turbūt net neverta klausti – kam visa tai? Kodėl ir kur taip beatodairiškai skubame, deginame, eikvojame save, net nesusimąstydami apie tai, kad bet kuris eilinis posūkis mums gali būti paskutinis?.. Juolab, kad panašaus pobūdžio klausimai kažin ar gali apsaugoti mus nuo fatališkos baigties, kuriai esame, tarytum, „užprogramuoti“. Tokių pavyzdžių, įspėjamųjų kelio ženklų, begalės klaidžiuose lemties vingiuose. Matyt, labai panašiai nutiko ir amžiną atilsį Drąsiui KEDŽIUI, regis, norėjusiam visai nedaug – apsaugoti nuo pedofilų savo dukrelę, neleisti biologinei motinai Laimutei STANKŪNAITEI pasipelnyti, paverčiant mažametį vaiką pedofilų klano orgijoms paklausia preke. Ištisus metus Drąsius KEDYS beviltiškai siuntė SOS signalus, mindė teisėsaugos institucijų slenksčius, desperatiškai ieškojo Lietuvoje teisybės, teisingumo, tačiau net pačių artimiausių žmonių palaikymas, sesers teisėjos Neringos ir jos vyro advokato Aido VENCKAUS teikiama teisinė pagalba, deja, neapsaugojo Drąsiaus nuo tragiškos lemties gniaužtų!..

Kuomet atletiško sudėjimo vyras, pačiame jėgų žydėjime, tamsos demonų pakirstas, atgula amžinam poilsiui Lietuvos žemelėje, ar tik ne nužudytojo vėlė klausia likusių gyvųjų – „Kiek tavyje Drąsiaus?..“.

Nekaltai pralietas kraujas šaukiasi tiesos ir teisingumo, o suaktyvėjusi visuomenės dalis, tęsdama pradėtą kovą, ko gero, net nesusimasto apie tai, kad  spontaniškai užgimęs pilietinis visuomeninis judėjimas – „Drąsiaus kelias“ – šio kelio pradininkui, kaip žinia, tebuvo mirties kelias!.. Bet argi tai svarbu tiems pasišventėliams, kuriems teisybės, tiesos, teisingumo siekis atrodo daug svarbesnis dalykas, negu prėska, miesčioniškai prisitaikėliška, vergiškai nuolanki buitis, kurioje nėra nei pasiaukojančios meilės, nei atsakomybės už tą vienintelį, negalinti apsiginti mažą vaikelį, kurį išdrįso nuskriausti, išniekinti ūsuotų pedofilų gauja?..

Be abejo, norėtųsi tikėti, jog tie pasišventėliai, pasiryžę žengti Drąsiaus keliu, aiškiai suvokia – gyvename tik vieną gyvenimą ir todėl nevalia jo eikvoti menkaverčiams, antraeiliams dalykams, tarkim, vien tiktai kūniškų geidulių tenkinimui, užmirštant aukštesniąją dvasingojo homo sapiens paskirtį.

Tačiau yra taip, kaip yra. Gyvenant kreivųjų veidrodžių, totalaus melo šalyje, kurią valdo korupcijos viruso pažeista, išpuvusi valdžios viršūnė, net patys kilniausi, nesavanaudiški pavienių žmonių ar  visuomeninių sambūrių ketinimai bei siekiai, metodiškai slopinami savanaudiškos, parazituojančios valdininkų armijos, „valstybininkų“ klano, dažniausiai atsimuša, lyg žirniai į sieną. Neretai tenka nusivilti net ir tada, kai to mažiausiai tikiesi!.. Visa, kas su mumis benutiktų, susilieja į vientisą, negrįžtančio laiko upės tėkmę, praryjančią vienus žmogiškuosius pavidalus, iškeliančią kitus. Štai taip sukasi BŪTIES RATAS, vienus keliantis į svaigias aukštumas, kitus bloškiantis žemyn, į pragaro gelmes, nežiūrint, kas ko nusipelnė ar yra vertas.

Bet aš dar esu, kol kas dar esu, su… Manoji būtis ligi kraštų pripildyta tiek esamų, tiek ir būsimų darbų bei įvykių nuojautos. Ta būtis tebeskamba, ji gaudžia, it bažnyčios varpas. Tuo pat metu, parimus dvasioje, sąmonė fiksuoja šį virpantį gamtos peizažą, šviesos palytėtą, dvelkiantį amžinybe laiko kaitoje. Mieli žmonių veidai kažkur nutolsta, įsiklausau į tylą vienumoje. Būties pilnatis, lyg paparčio žiedas, skleidžiasi kerinčiu, svaigiu aromatu, nepakartojamu grožiu. Tie akimirksnio stabtelėjimai, pastebėjimai, pagyvina vidinį procesą manyje, koreguoja elgseną, išorinį vyksmą, besireiškiantį tam tikru laiku, tam tikromis aplinkybėmis.

Vis dar esantis, palengva išeinantis. Kiekviena brandi diena – dar vienas laiptelis nebūtin. Ne tiek jau daug žmonių, kuriems iš tiesų esu reikalingas toks, koks esu, kurie atmena, galvoja, laukia manęs… Nėra kur skubėti, kai būties pilnatis beldžiasi širdin. Aiškiai suvokiu, jog visa tai ir yra mano gyvenimas. Nebus duota kito laiko gyventi, o tie darbai, tos mintys kelyje, didžia dalimi, apsprendžia gyvenimo prasmę.

Kai pavargstu nuo veidmainiškos valdančiųjų politikos ir melo, apsidairau aplinkui. Mane supanti pilnatis iš ties žavi, nepakartojama – Šventosios upės vingis, naujai atgimęs namų židinys senoje rąstų troboje, artimųjų klegesys ir meilė, mylima moteris, auginanti sūnų Gabrielių. Ko daugiau bereikia?.. Regis, Dievo malonė, srūvanti iš dangaus aukštybių, patikimai saugo nedidelį žemės lopinėlį, kurį vis dar liečiu basomis kojomis, išmindamas takelius žalioje pievoje. Į šį rojaus kampelį retkarčiais užklysta giminingų sielų klegesys, brangių artimųjų keliai bei takeliai. Čia tebeskamba gregorietiški choralai „Ave Maria gracia plena!…” ir padėta ant seno ąžuolinio stalo tebekvepia skalsi ruginė duona. Dūžtančios laiko akimirkos nusitęsia į begalybę…

Dar viena rami naktis, mėnesiena, pilnaties godos bei svajos gyvenimo kelyje – sunku tai apsakyti. Tai paslaptis, kurią nešuos savyje šią trapią būties akimirką. O kiek ten žavių, pakilių, šventiškų akimirkų talpina keleivio, paklydusio žvaigždėtoj naktyje siela!… Kas bepaklaus: žmogau, apie ką mąstai? Ką jauti savo vienumoje?… Ačiū Dievui, turiu kam patikėti šios pilnaties svajas ir godas. Įsiklausau į nakties tylą, o nakties tyla išgirsta mane. Ji godžiai sugeria viską, nuramina įaudrintą sielą, užglosto širdį, kviečia poilsiui.

Gera nakties tyloje „prikelti iš numirusių“ kokį nors antikos laikų mąstytoją, tarkim, Romos imperatorių Marką Aurelijų, ir atpažinti jame stebėtinai artimos, giminingos sielos virpesius: „Kokia maža neišmatuojamo ir begalinio laiko dalis skirta kiekvienam iš mūsų. Kaip greitai ji išnyksta amžinybėje! O kokia nedidelė visumos esmės dalis! Kokiame mažyčiame žemės lopinėlyje tu šliaužioji! Turėdamas visa tai galvoje, nelaikyk svarbiu nieko kita, išskyrus būtinumą daryti tai, kas atitinka tavo prigimtį ir susitaikyti su tuo, ką teikia visumos prigimtis… Kas gi pagaliau lieka daryti, jeigu ne mėgautis gyvenimu, dedant vieną gerą darbą prie kito, kad neliktų tarp jų nė mažiausio tarpelio?… Dievo įkvėptasis yra tas, kuris eina Dievo nurodytu keliu ir elgiasi pagal Jo valią.“.

Šios akimirkos jėga, pulsuojanti mano širdies tvinksniais, susilieja su išminties galia, išspinduliuotą žymaus mąstytojo prieš kelis tūkstančius metų. Kitame laike, visai kitoje erdvėje, kažkas kažkada svajojo, mąstė vis apie tą patį, vis apie tas pačias trapios žmogiškos būties dvasine vertybes!..

Jauki ramuma, žvelgiant į lėtai baigiančią degti žvakę ant darbo stalo. Žvakės liepsna, simbolizuojanti šios akimirkos jėgą bei trukmę. Netramdoma ugnies jėga akimirksniu gali paversti pelenais visa, kas man taip brangu ir saugotina. Akimirkos jėga mažytėje žvakės liepsnelėje – ji nušviečia mano tolimesnį kelią. Kur link?… „Aš einu keliu, kurį skyrė prigimtis, kol krisiu amžinam poilsiui ir iškvėpsiu savo kvapą į tai, iš kur jį kasdien įkvėpdavau; krisiu ant žemės, iš kurios mano tėvas gavo gyvybės sėklą, motina – kraują, o žindyvė – pieną; ant žemės, kuri tiek metų kasdien maitino ir girdė mane, kurią mindau, kuri mane nešioja ir kuria visokiausiais būdais naudojuosi,“ – toliau dėsto savo mintis  Markas Aurelijus. Ko gero, pakanka vien tai žinoti, nuolat jaučiant gyvą jungtį su žeme, kad šios akimirkos jėga bet kuriuo būties momentu būtų palanki nerimstančiai žmogaus sielai pasiekti žvaigždes.

Matyt, taip jau surėdytas kiekvieno mirtingojo kelias, kad akimirksnio palaimą keičia nusivylimo nuotaikos. Jos lyg tos įkyrios musės, sunku nuo jų pabėgti. Juolab, kad daugeliui ir bėgti nėra nei kur, nei už ką. Regis, lyg ne mes patys būtume dėl to kalti, o kažkas kitas. Tas „kažkas kitas“ uždėjo mums ant pečių nepakeliamai sunkią naštą. Tempiame ją, kas kaip išgali, vargstame metai po metų, o tiems vargams ir galo nematyti. Kai kurie iš nevilties prasigeria, pykstasi, žudosi…

Gyvenimas tęsiasi, be gailesčio nustumdamas į šalikelę visus užguituosius, kažkaip užstrigusius vakar dienoje, be naudos, inertiškai tūpčiojančius, trypčiojančius vis toje pat vietoje.

Praeitis, dabartis, ateitis – trys vieno gyvenimo laiko dimensijos, tampriai tarpusavyje susijusios, viena kitą sąlygojančios. Harmoninga kaita ugdo dvasią, leidžia patirti pilnaties brandą. Tai nėra lengva. Arba praeitis stelbia dabartį, ar tai bauginanti ateities nežinomybė verčia susigūžti. Nesunku pasimesti kažkuriame kelio vingyje, suklupti, palūžti. Žmogus pradeda abejoti, svarsto be naudos ir nežino, kaip išsaugoti darnų savo gyvenimo laiko tęstinumą? Kaip išvengti vakar dienos klaidų, nuoskaudų šešėlio kartėlio, vaiduokliškai atgyjančio dabartyje – prisiminimuose, sapnuose, nuojautose?..

Galų gale, kaip atleisti kitam, kaip nuplauti savo kaltes dėl veltui prarasto laiko, sudužusių vilčių, prastai nugyvento gyvenimo? Be abejo, labai skaudu, vieną dieną atsibudus, suvokti visą savosios būties skurdumą, apmaudžiai jaučiant potencialias galimybes savo širdyje bei dvasioje, kurios paliko nerealizuotos, neišsipildžiusios, iššvaistytos pavėjui. Kas kaltas dėl to, jog tas vienintelis, nepakartojamas gyvenimas daug kam atrodo nėra visavertis? Ar tai kažkokia nelemta išorinių aplinkybių samplaika? O gal pavydus kaimynas mano laimę „nužiūrėjo“?.. Matyt, bus taip: dėl prastai susiklosčiusio gyvenimėlio mes neturėtume kaltinti kažko kito, tiktai patys save.

Ir, pagaliau, kas gi yra tas visavertis gyvenimas? Vieniems, tai gan apčiuopiama materiali sąvoka: gyventi, kaupiant turtus, didinant santaupas, siekti karjeros, prabangos. Kiti, visavertį gyvenimą patiria siekdami išsilavinimo, pažinimo, brandžioje, pasiaukojančioje meilėje ir dvasingumo ugdyme.

Atokioje Paberžės bažnytėlėje kažkada pamokslavęs Tėvas Stanislovas paliko mums neblėstančios išminties krislą: „Apie dvasingumą kalba, jo reikšmę asmeniniam ir visuomeniniam gyvenimui pripažįsta visi, o mes, dvasininkai, amžių amžiais tvirtiname,  kad dvasingumo primatas būtinas. Susirūpinimas dėl jo privalo užimti pirmaujančią vietą nuolatinėse mūsų rūpesčių lygtyse. Juk pasakyta: „Visų pirma ieškokit Dievo karalystės, o visa kita bus jums pridėta“… Budizmas, o gal ir induizmas, regimybės sferą vadina nerealia, o mes šio termino nevartojame. Mes mylime, mes kuriame ir globojame visa, kas realu, tačiau teigiame, kad dvasiniai rūpesčiai yra aktualesni. Na, ar nesutinki su šiais Kristaus žodžiais: „Ką padės žmogui, jei jis ir visą pasaulį laimėtų, o savo sieloje kęstų nuostolį…“. Gyvenimo varomoji jėga – dvasinė. Dvasios ramybė, gyvenimo entuziazmas, veiklos troškulys – tai tik išlaiko mus nesuglebusius. O, argi ne tokie mes norime būti?…“

Dažnai ilgimės, trokštame kažko, ko nėra ir būti negali, tačiau nematom, nepastebim to, kas čia pat, šalia mūsų. Visavertis gyvenimas visada su manimi, manyje. Tėvo Stanislovo pamokslų knygoje „Apie meilę ir tarnystę“ yra ir tokie žodžiai, kuriais norėčiau baigti vidurvasario apmąstymus apie vienintelį, nepakartojamą žmogaus gyvenimą : „Mes skrupulingai skaičiuojame savo metus, savo raukšles, bet kartais visai nepastebime dienų. Tuo tarpu keturiskart per dieną Kūrėjas siunčia sveikinimus, atverčia keturis gamtos kalendoriaus lapus: ryto, vakaro, dienos, nakties. Bet ar pažvelgiame į žvaigždėtą nakties dangų? Ar daug saulėtekių esame pasitikę? O vakarai?… Televizoriaus ekranas užstoja saulėlydžius… bet reikia atverti širdį, kad gražusis pasaulis įeitų į tave, kad tu pasijustum atsakingąja jo dalimi, kad jo didybė padarytų tave didesnį, stipresnį.“

originalas

Grožis…

Grožis…

Gražiausia moteris

Gražiausia moteris

Ar Lietuvoje gyvenantys (mėgstantys krepšinį) turi nors kiek savigarbos? Štai, garbingo žmogaus V.Romanovo žodžiai

Ar Lietuvoje gyvenantys (mėgstantys krepšinį) turi nors kiek savigarbos? Štai, garbingo žmogaus V.Romanovo žodžiai

Tikrai gražiai atsakė į žurnalistų klausimus ir parodė koks Lietuvoje krepšinio lygis, kuriame nebeatsiranda daugiau naujų talentų. Nes rezultatai tarpusavyje yra sutariami (kas buvo nė vieną kartą iki šiol tarp visų Lietuvos komandų).

Tie tarpusavio susitarimai įrodė, jog nei žaidėjai, nei treneriai, nei sirgaliai savęs negerbia ir pasiruošę mirti pažeminti ne tik patys, bet ir turėti pažemintas žmonas , vaikus, gimines.

NB: Pamenate, buvo toks Šabtajus Kalmanovičius, po kuriuo Kauno “Žalgiris” tapo ypatingu klubu Europos mastu. O vėliau, žeminote šį žmogų, išgelbėjusį komandą ir leidęs daugeliui Lietuvos žaidėjų patekti į Europos klubus ir ne tik. Istorija kartojasi… Gėda didžiuotis tuo kuo esate.. Kol kas gėda.

Tai, jog valdžia atspindi mentalitetą – pusė bėdos (keičiama), bet sportas atskleidžia vidinį žmonių nusiteikimą. Susitarti dėl rungtynių rezultatų – tai yra dar vienas degradacijos požymis, nevedantis prie jokio progreso (pedofilija, korupcija – visa tai kyla iš nepagarbos sau).

NB: Niekas nekaltas, jog nenori mokytis, o tik “išlakti” kuo brangesnį gėrimą – padidinant savo mėsos gabalo vertę kampanijos rate. Niekas nekaltas dėl to, tik Jūs patys. Todėl ir esate žeminami draugų ratuose, darbuose, svetur. Ar sudėtinga būti žmogumi ? Nemanau.

Paskutinis interviu vieno iš geriausio lietuvio – rašytojo Vytauto Petkevičiaus (apie kultūrą, apie gyvenimą ..viską)

Paskutinis interviu vieno iš geriausio lietuvio – rašytojo Vytauto Petkevičiaus (apie kultūrą, apie gyvenimą ..viską)

- Gerbiamas Vytautai, šiandien norėtųsi su Jumis pašnekti apie inteligentijos vaidmenį mūsų tautos gyvenime. Gal pokalbį pradėsim iš mūsų miglotos praeities laikų?

- Mūsų tautos istorija yra ypatinga. Kalbant apie inteligentiją, šių laikų žodžiais tariant – elitą, reikia padaryti tokį mažą ekskursą į istoriją. Lietuvos tautos nelaimė, kad įvairių istorinių įvykių metu šitas elitas – tautos viršūnė : bajorai, valdininkai, mokslininkai – išdavė lietuvių tautą ir nutauto. Kada buvo Lietuvos susijungimas su Žečpospolita, visa mūsų bajorija ir visa valdžia sulenkėjo. Antras dalykas, mes gavom katalikų tikėjimą iš antrų rankų – ne iš Romos, iš lenkų. Visa mūsų kunigija, kuri švento žodžio mokė žmones, kalbėjo leniškai. Visos mišios ir pamokslai skambėjo lenkiškai. Titai pirmas iš Lietuvos kunigas, poetas Strazdelis parašė lietuvišką giesmę „Pulkim ant kelių“, ir ją pradėjo giedoti bažnyčioj Kamajuose. Tai jį vietinė valdžia kaip durnių nuvežė į Pažaislių durpyną.

Lietuvos nacionalinis didvyris – Drąsius Kedys

Lietuvos nacionalinis didvyris – Drąsius Kedys

Kažin ar greitai sulauksime daugiau tokių žmonių, sugebančių sunaikinti išsigimėlius (jeigu iš tikrųjų pavyko iššaudyti kelis pedofilų tinklo atstovus). Kažin ar greitai Lietuvoje iškils į viešumą naujos pavardės, tapusios garbės ir moralės vedliais. Kažin ar greitai to paties sulauks ne vien korumpuotos ir nusikalstamos teisėsaugos tarnautojai, bet ir politikos atstovai – kurie nebaudžiamai griovė ir griauna valstybės ūkį.

Kada nors tikri Lietuviai dominuos pinigų fone, o ne išgalvoti dykaduoniai senųjų politinių sistemų veikėjai. Žmonės turi žinoti kas yra kas, netgi atsiskaitydami popieriniais pinigais.

Eh, ta jausmingoji J.Timošenko, pasidavė

Eh, ta jausmingoji J.Timošenko, pasidavė

Tikėjau ja, bet moters silpniausioje pusė – tai perdėtas jautrumas, kuriam reta kuri sugeba rasti priešnuodį. Tad, dėl šios priežasties šiandien įsitikinau, jog jai nebepavyks laimėti prezidentinės kampanijos , o su laiku beliks pereiti į opoziciją bei tapti “už borto” simboliu.

Gaila, tikrai jos gaila, bet psichologinės provokacinės technologijos sugeba smarkiai paveikti žmonių būsenas ir elgesį. O ypatingai , jeigu tai vyksta Rytuose – kur , kol kas, nenorima vyrų tarpe įsileisti į valdžios organus moterų.

Tad , mano nusiteikimą pakeitė J.Timošenkos pasirodymas per televiziją, kurioje ji parodė nebe žavingą moteriškumą, o asmeninį pyktį susikooperavusiems oponentams. Sudėtinga, bet jau ką padarysi – toks gyvenimas, nuolatos modeliuojamas.