CŽV kalėjimo istorija kelia grėsmę Lietuvos vardui tarptautinėje erdvėje, kaip susitarę gieda galimi istorijos dalyviai: M. Laurinkus, A. Pocius, A. Januška, E. Bagdonas, M. Ladiga, D. Dabašinskas ir V. Adamkus. Jeigu CŽV kalėjimas Lietuvoje iš tiesų egzistavo – Rolando Pakso liudijimas ir prezidentės žodžiai abejonių mažai tepalieka – tai pirmiausia jis yra tapęs Damoklo kardu vadinamajam „valstybininkų“ klanui.
Jeigu bus įrodytas CŽV kalėjimo egzistavimas, Lietuva turės prisipažinti ir atsiprašyti. Prezidentės minėtas apsivalymas bus neišvengiamas.
Todėl šios istorijos herojai darys viską, kad tik sausi išliptų iš balos. Juk negali būti, kad Lietuva atsiprašytų, o CŽV kalėjimo „statytojai“ liktų nenubausti ir toliau jai atstovautų tarptautinėje erdvėje. Jau nekalbant apie prezidentą Valdą Adamkų – jei M. Laurinkus apie CŽV teroristus užklausė R. Pakso, tai, matyt, klausė ir jį pakeitusio bei kur kas patikimesnio V. Adamkaus.
Šiuo metu visi „valstybininkai“ jaukiai šildosi garbingose ir šiltose vietelėse, tiesiog apdovanoti už nuopelnus:
Buvęs VSD vadas Mečys Laurinkus sėdi Lietuvos ambasadoriaus Gruzijoje kėdėje. Netoliese sukiojasi buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas Darius Jurgelevičius – jis įsidarbino Gruzijos vidaus reikalų ministro patarėju. M. Laurinkaus įpėdinis VSD Arvydas Pocius užsiima advokato praktika vieno „Lietuvos ryto“ akcininko kontoroje. Buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas išsiųstas ministru patarėju į Lietuvos ambasadą Ukrainoje. Buvęs V. Adamkaus užsienio politikos patarėjas ir Turniškių skandalo dalyvis Edminas Bagdonas paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Minske. Jo vadovaujamoje ambasadoje įsitaisė ir kitas V. Adamkaus patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Mindaugas Ladiga – jis paskirtas ministru patarėju. Buvęs V. Adamkaus patarėjas ir aukštas URM pareigūnas Albinas Januška mėgaujasi signataro renta.
Dauguma „valstybininkų“ , užsėdę strateginius postus, ir toliau sėkmingai kontroliuoja tą erdvę, kurią kontroliavo iki šiol. O šios piramidės viršūnėje – A. Januškos į VSD direktoriaus kėdę deleguotas Povilas Malakauskas, akylai saugantis 12 analitinių VSD pažymų bei visus kitus klano darbelius.
Tačiau šįkart grėsmė „valstybininkams“ yra realesnė nei kada nors anksčiau. Visų pirma todėl, kad apie CŽV kalėjimą pirmieji prabilo ne Lietuvos, bet Amerikos žurnalistai. Nors Lietuvos korumpuota žiniasklaida bandė sukompromituoti ABC News žurnalistą kaip nepatikimą, apkaltinti sąmokslo teorijų ir dezinformacijos skleidimu, nei jo, nei apskritai amerikietiškosios žiniasklaidos nepavyko. Blogai ir tai, jog tradiciškai neapkaltinsi „The Washington Post“ ar ABC News, kad jie vykdo „Gazprom“ ir apskritai rusų užsakymus – tai paprasčiausiai skambėtų juokingai. Padėtį apsunkina ir Dalia Grybauskaitė – tai ne Valdas Adamkus, ji nelieka nuošalyje, negins ir nepadės „numarinti“ nepatogių reikalų.
Prezidentė turi netiesioginių įrodymų, kad CŽV kalėjimas Lietuvoje egzistavo. Po VSD direktoriaus P. Malakausko liudijimo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) ji skubiai pasirašė Seimo pasiūlytą Baudžiamojo kodekso pataisą, pagal kurią numatyta bausmė už melagingus parodymus Seimo komitetams ir komisijoms.
Alfa.lt žiniomis, pirmadienį atsistatydinęs VSD vadas P. Malakauskas pateikė Lietuvos prezidentei vieną tiesą. Visai kitą – NSGK. Nesutampa ir P. Malakausko bei jo pavaldinių liudijimai komitetui.
Netikėtai, iš antro karto, prabilo nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas. Visi kiti istorijos herojai kol kas tyli. Arba meluoja. M. Laurinkus, pirmą kartą Alfa.lt paklaustas, ar CŽV kalėjimo klausimas sklandė ore 2003-ųjų vasarą, iš pradžių juokėsi, o paskui aiškiai pasakė, kad nieko apie tai nežino. Už melą žurnalistams nebaudžiama. Tačiau meluoti NSGK uždraudė prezidentė.
R. Paksas paliudijo – taip, į jį buvo kreiptasi dėl CŽV teroristų atvežimo į Lietuvą, konfidencialiai jo klausė tuometis VSD vadas M. Laurinkus. Tuoj pat Lietuvos viešojoje erdvėje nuskambėjo silpnas bandymas apkaltinti jį kerštu M. Laurinkui. Už tai, kad šis „nuleido“ informaciją, tapusią R. Pakso prezidentinės karjeros pabaiga.
Esminė detalė – nebuvo jokio užklausimo raštu, tik pokalbis tarp M. Laurinkaus ir R. Pakso. Vis dėlto kaltinti R. Paksą melu būtų rizikinga – prasidėtų baudžiamasis tyrimas, kurio metu daug kas gali iškilti į paviršių. Todėl „valstybininkai“ pakeitė giesmelę.
Jei R. Paksas, prieš tai liudijęs, kad nieko apie jokius CŽV kalėjimus negirdėjo, staiga atgavo atmintį, tai M. Laurinkus baudžiamojo kodekso pataisos neišsigando. Prityręs diplomatas išsisuko, sakydamas, kad tik stebėjęs įvykius pasaulyje ir pasiteiravęs tuomečio prezidento dėl „kas būtų, jeigu būtų?“ VSD seniai garsėja savo analitiniais gebėjimais. Bet vis tiek tai, kad užbėgo įvykiams už akių ir iš anksto išsiaiškino prezidento poziciją – ypatinga įžvalga. Greičiausiai lygiai taip pat užbėgdamas įvykiams už akių, dėl visa ko, prieš teiraudamasis prezidento leidimo, VSD pasirūpino ir pastato CŽV kaliniams statybomis – jei kartais amerikiečiai paprašytų, o Lietuvos prezidentas leistų.
CŽV kalėjimo skandalas – V. Pociūno žūties ir VSD nuslėptų 12 analitinių pažymų istorijos tęsinys. Tik šio mastas tarptautinis, tad nebus taip lengva numarinti tyrimo. P. Malakauskas, mūru stojantis už VSD berniukus, kažin ar galės sakyti, kad CŽV kalėjimas – valstybinė paslaptis. Juolab norisi tikėti, jis taip pat pasižymi neįtikėtina įžvalga ir jau apsvarstė, „kas būtų, jeigu būtų“, jei įrodymai ir liudijimai apie CŽV kalėjimo egzistavimą Lietuvoje išlįstų anapus Atlanto. Tuomet „valstybininkai“ ir Lietuvos vardas kentėtų kur kas labiau nei kenčia nuo svarstymų „buvo jis ar nebuvo“. Viena yra sėkmingai baigti tyrimą ir, jei padarytas nusižengimas, prisipažinti. Visai kas kita – vilkinti tyrimą, meluoti ir tikėtis, kad jis užsimirš. Tai, kas suveikia Lietuvoje, vargu ar suveiks tarptautinėje erdvėje. O ir ABC News bei „The Washington Post“ neužsakysi tam tikrų asmenų pamazgomis apipilti ir moteriškų paltų spintoje surasti.
Prezidentė griežtai pasisakė apie tyrimą ir klaidingų parodymų pasekmes jo veikėjams. Ji taip pat žadėjo depolitizuoti pagrindinį CŽV kalėjimo istorijos dalyvį VSD.
Kol kas, net ir atsistatydinus P. Malakauskui, VSD – nieko naujo. Buvęs P. Malakausko pavaduotojas Dainius Dabašinskas toliau vadovauja Departamentui – nuotoliniu būdu iš Ukrainos. Jo akys ir ausys – buvęs prezidento V. Adamkaus patarėjas ir „Turniškių kotedžų kaimynas“ Rytis Muraška. Pagrindinė R. Muraškos, įsitaisiusio šalia VSD direktoriaus kabineto, užduotis – kontroliuoti iš Seimo, Prezidentūros įeinančius į VSD ir iš jo išeinančius dokumentus. Be R. Muraškos žinios negali būti išsiųstas nė vienas dokumentas. Prieš kiekvieną svarbesnį VSD posėdį jis skambina „konsultuotis“ D. Dabašinskui. Prezidentė tai žino. Taip pat žino, kas melavo apie CŽV kalinius Lietuvoje – kitaip nebūtų baudžiamojo kodekso pataisos dėl melagingų parodymų.
Prezidentė žino, kad dviejų kadrų – D. Dabašinsko ir D. Jurgelevičiaus – „išvalymo“ VSD politika neveiksminga. Galbūt todėl, Alfa.lt žiniomis, šių metų lapkritį lankydamasi VSD pateikė sąrašą klausimų, į kuriuos laukia atsakymų iki Naujųjų metų.
Šis sąrašas, R. Pakso liudijimas bei NSGK tyrimo užbaigimas turi tapti prezidentės žadėto apsivalymo ir VSD depolitizavimo proceso pradžia ir, tikėkimės, pabaiga.
tai kaip, o aš dar naiviai tikėjau, jog kartais viešoje erdvėje žmonių išsakoma pozicija, jog tai “komsomolkė”, “raudonasis laikraštis”, “komunistų laikraštukas”, “pionerinis dienraštis” buvo iš piršto laužti. Pasirodo visai taip nėra, o tai tendencingas socialdemokratų klano dalies aparatas, kuris veikia taip, kaip geriausia dabartiniam jų klanui: teisėsaugai, teismų sistema, valstybės saugumo departamentui, specialiųjų tyrimų tarnybai, net policijai su prokuratūra.
